Vakar vaikai pradėjo kalbėti apie “Gagą”. Tomas klausia, kas jis toks. O tada pradėjo abu vardinti vienas per kitą:

-Toks su kojom. Su sparnais. Su galva. Su pilvu. Su mėlynom akim. Su mėlynais plaukais.

Klausiam ar rankas turi, sako ne, tik sparnus. Vaikų fantazija beribė šiuo metu… 

Rudenį startuos labai fainas projektas – “Žaislų muziejus”, su kuriuo mes esam kažkiek ir susiję. Jame bus pirmasis tokio pobūdžio Lietuvoje muziejus, planuojama apie jaukų centrą visai šeimai, ugdymo įstaigoms, pedagogams – veikla ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.  Kaip mes su tuo susiję dar negaliu pasakyti, bet tikrai greitai sužinosite Tad norėjau paprašyti, kad kas tik galite, prabalsuokite už juos login apdovanojimuose – reikia spausti ant širdutės dešiniam šone arba palaikinti FB’e iš šios nuorodos:

http://www.login.lt/apdovanojimai/nominacijos?id=511

O dar geriau – padaryti ir tą ir tą Dar galima balsuoti šešias dienas kasdien po vieną kartą (jei spausit ir ant širdelės, ir ant like mygtuko – bus du balsai). Būsime visiems labai dėkingi, o jei dar šia informacija pasidalinsit ir su savo draugais, bus visai super

Galvojom ką daryti su padovanotais pinigais vaikų gimtadienio proga ir visi nusprendėm, kad laikas persėsti ant rimtesnio transporto – nuo triračių paspirtukų bitutės ir boružėlės – ant medinių balansinių dviratukų. Kaip tik ilgai svarstėm – imt į parduotuvę jais prekiaut ar ne, kol išbandė mūsų pačių vaikai Dabar kai pagalvoju, pasielgėm pakankamai ekstremaliai, kad dar prieš parsivežant balansinius dviratukus pardavėm triračius paspirtukus, nes kaip vėliau sužinojau ne visi vaikai iškart nori važiuoti balansiniu, tokiu atveju būtumėm likę visai be ratų, o vaikai dieną labai daug laiko praleidžia lauke. O gal kaip tik suveikė pasirinkimo nebuvimo efektas… Pirmą kartą atsisėdę vaikai krito ir krito ir krito – kojos visos mėlynos net buvo. Bet kasdien vis pavažiuodavo, o ir kaskart sekėsi vis lengviau. Pora pasivažinėjimų Vingio parke ir nepraėjus net dviem savaitėm normaliai išlaiko lygsvarą, atsispiria ir važiuoja!

Medinių privalumas prieš metalinius – svoris, vienareikšmiškai! Medinis balansinis paspirtukas sveria vos 3-4 kg, tad pakelti net ir nedideliems vaikučiams nėra sunku. O pakelti ir panešti kartais reikia.

Surinkimo procesas su vaikais

Pirmas kartas – dar reikia eiti šalia ir gaudyti krentantį vaiką:

Vasarei tiesa sekėsi kur kas lengviau nei Vakariui. Ko gero todėl, kad jis mėgėjas greitai pamesti ką pradėjęs. O Vasarė sukandus dantis, bet padaro iki galo. O kadangi vaikai vienas į kitą labai lygiuojasi, tai nebuvo kur dėtis ir Vakariui O ir pajutęs, kad nuo intensyvios praktikos ir jam važiuoti darosi vis lengviau, dviratuko dabar taip greit į šalį nepadeda.

Beje, parduotuvėj mes turim du modelius:

Balansinis dviratukas Mini, skirtą mažesniems, smulkesniems vaikučiams (tokius mūsiškiai ir turi)

ir

Klasikinis balansinis dviratukas (mūsišiams jis per didelis net ir ant žemiausios padalos).

Aš gulinėju, Milda tyliai šeimininkauja virtuvėje.Po kiek laiko - mama, pasisiojau! taip buna kai užsižaidžia. ateinu - stovi ant kėdės prie kriauklės.- ką darai?- pasisiojau- matau. o prieš tai ką darei?, - nagi smalsu, ką ji virtuvėj darė- zaidziau, pasui sisiojau, pasui kvieciau mamą, - pateikia pilną ataskaitą

- mama, o mes dabar nakties miegą pamiegojom ar pietų?

važiuodami pamatėm kabrioletą.
- mama, žiūrėk, žmonės neturi pinigų kad mašiną su stogu nusipirktų

Dar vienas nerealiai mums su Daša patikęs vokiškas filmukas - Tom und das Erdbeermarmeladebrot mit Honig (Tomas ir braškių uogienės sumuštinis su medumi). Puikus lavinamasis filmukas tiems, kurie mokotės kalbos!!!

Negana to, kad tai paprastas, žiūrint iš vok.kalbinės pusės, filmukas, jis dar ir lavinantis santykių prasme. Personažai labai nuotaikingi, jų piešiniai tikrai ypatingi :) ir kiekvienas turi savo charakterį bei užduotis. Vaizdo ir filmų stilius yra paprastas, kažkas panašaus į komiksus. Daug simbolinio turinio.

Beveik kiekvienas filmas prasideda taip pat: "Vieną dieną Tomas galvojo apie skanų sumuštinį su uogiene ir medumi." Jis eina pasivaikščioti ieškodamas šio sumušintinio ir patiria visokių nuotykių.

 Kiekviename epizode kartojasi tie patys gestai ir kūno kalba. Visi pagrindiniai herojai rodomi iš tos pačios perspektyvos. 

Puikus filmukas!!!

Man labai patiko. Net nebežinau iš kur ištraukiau (greičiausiai “pinterestindama”), bet išsisaugojau prieš kokį mėnesį ant darbalaukio ir laukia savo eilės. Reiks būtinai pasidaryti ir mums – tiesą pasakius būtų smagu tokį pasidaryti po kiekvienos kelionės - stovėtų lentynoj vietoj nepasigamintų uogienių…

“Prisiminimų stiklainis”.

Pagaminti iš popieriaus. Visa esmė – kad būtų skylutės pirštams iškišti, ir kad prie “kojyčių” būtų galima priklijuoti dvipusę lipnią juostą – viena klijuoti prie popieriaus, kitą prie pirštukų.

Nežinau, kaip jūs, bet aš skaitydama knygą jaučiuosi lyg žiūrėdama filmą. Prieš mane atsiveria autoriaus pasakojami vaizdai, veidai, reakcijos ir pan. Būtent Nathacha Appanah "Paskutinis brolis" viena iš tų knygų, kurios praeina skaidrumu vaizduotėje. Pradėjusi skaityti, negalėjau sustoti: su knyga vaikščiojau gamindama ir net kartais būdama su Daša (žinau, kad negerai :)).

Romanas pilnas vaikystės temos, kuri mane žavi. Deja, ji ten pavaizduota labai sudėtinga, pilna smurto ir kitokių skaudžių išgyvenimu, bet atskleistas tas gyvenimo ir draugystės džiaugsmas. Kai kurios vietos gan žiauriai ir tikroviškai pavaizduotos. Ne kartą ėmė širdis stipriai plakti...

"Bet atogrąžų salos tikrovės romane yra apsčiai: tai gamtos (devynis mėnesius per metus ore tvyro aitraus kvapo raudonų dulkių debesis; prie miškelio teka upė, kurios vanduo saldaus prieskonio; visus metus vaisius dosniai veda egzotiški medžiai: amerikinės persijos, duonmedžiai, mangai, ličiai, papajos ir kt.), buities (namo sienos apraizgytos lianų, kuriose kirba skruzdėlių ir driežų; po audros stovyklą užlieja purvo upė, pilna nudvėsusių žiurkių ir kt.), socialinio gyvenimo (cukraus fabriko baltaodžių šeimininkų, važinėjančių automobiliais, žmonos vietos gyventojams dovanoja drabužių; mažojo Rajaus brolio Vinodo palaikai nešami kamparmedžio neštuvais, apdengti balta drobule, išpuošti gėlių girliandomis ir kt.)." (Paimta iš Šiaurės Atėnai).

P.s. Ačiū, Adončik :)

Kaip lūdna, kad net graudu, jog negaliu sudalyvauti šiame reginyje. Štai mano vieno iš myliausių žmonių (šios parodos vienos iš autorių) pakvietimas: "Dalyte, jei gegužės mėnesį pamatysit pro šalį skrendant stebuklingą kilimą, sėskite ant jo ir atskriskit visi trys į mano ir bičiolio bendrą linksmą fotoparodą, ot būtų smagu : )" Deja tokio kilimo nėra...

Sudalyvaukite jūs, esantys Vilniuje! Net neabejoju, jog bus smagu. Pati paroda nuotaiką pakels, o jau nekalbu apie numatomus papildomus pasilinksminimus. Panašu, kad ir vaikams turėtų būti smagu. Tos nuotraukos nerealios :)))

Beje, studijų laikais Šiauliuose, su Gintariuke varydavom į beveik kiekvienos parodos atidarymą Šiauliuose. Ten, aišku, tik kelios galerijos, bet ne ką menkesnės už sostinėje esančias :) Pasiilgau tokių apsilankymų! Tai buvo savišvieta, domėjimasis, grožėjimasis tuo, ko iki galo nesuprantu, bet vertinu.

Nenustebsiu, jei mūsų blogo skaitytojams atsibos tiek kartų skaityti mūsų istoriją, bet šį kartą negalėjom pasakyti NE “Lietuvos rytui" – praėjusį šeštadienį istorija buvo išspausdinta “Gyvenimo būde”. Žinau, kiek tokie dalykai suteikia vilties ir truputį nušviečia dieną toms mamytėms ir tėveliams, kurie neseniai susidūrė su tokia pačia situacija kokią teko mums išgyventi prieš tris metus:

http://www.lrytas.lt/-13361342041335337282-gimti-paskub%C4%97j%C4%99-brolis-ir-sesuo-spar%C4%8Diai-pasivijo-bendraam%C5%BEius.htm 

Linkėjimai!

Pastaruoju metu laaabai praktikuojamos mūsų šeimoje. Pasiimam guminukus. Vakaris pareiškia:

- Noliu ketulių.

Sakau, kad gali imti du.

-Duok man du il dal du (=ir dar du).

Na ir dar vienas – ką prisiminiau (nors šiuo metu tai reiktų užrašinėti absoliučiai viską ką abu kalba – iš lūpų vieni perliukai – bajeriukai).

Tomas klausia:

-Vakari ar palauksi 2 minutes kol dėžę nunešiu?

-Ne.

-O minutę?

-Taip.

Guliu lovoj su vaikais. Vasarė staiga pareiškia:

- Aš kai užaugsiu nešiosiu liemenuką.

Aš tyliu. Vakaris:

- O aš tliusikus.

Vasarė:

-Aš būsiu kaip mamytė.

Vakaris:

-O aš kaip tėtis…

Su vaikais skaitom tikrai nemažai. Manau, kad pats laikas žymėtis. Tiesa, vis noriu užrašyti vaikus į biblioteką, bet namuose neretai atsiranda naujų knygelių. O knygos rimtėja ir ilgėja – abu vaikai tikrai neprasti ilgų istorijų klausytojai…

Paskutinė mūsų perskaityta knygą: K. Kasparavičiaus “Kvailos istorijos”.

Trumpai apie knygą.

Pradėsiu nuo to, kas man labai patiko: iliustracijos! Skoningos, įdomios, subtilių spalvų! Kadangi piešė knygos istorijų autorius, turiu įtarimą, kad jis piešia kur kas seniau ir geriau nei rašo. Tad iliustracijom – 10 balų, verta vien dėl to pavartyti. Nėra rožinio/žydro vaikiškoms knygelėms būdingo kičo. Nenufotografavau, bet keletą vidinių knygos iliustracijų pavyko rasti internete:

Ir dar kas patiko – kad knyga – tai ne viena ilga istorija, o 36 trumpos (berods skaičius teisingas, jei teisingai suskaičiavau), tad skaitant atskiras istorijas jos neatrodo tokios nuobodžios…

Kas nepatiko - knyga tikrai neskirta trimečiams, tad vaikai domėjosi istorijom santūriai. Kūrybiškumas ir originalumas išeina per kraštus – tokias istorijas, neabejoju, daug geriau sukurtų vaikai. Nors neįsivaizduoju kas joje gali sudominti 7-10 m. vaikus, kuriai amžiaus grupei ji rekomenduojama (prieš perkant to nežinojau). Trumpai tariant, nei manęs, nei vaikų jos nesužavėjo, tad labai nustebau, kad knyga 2005 m. tapo geriausia metų knyga. Hmm… Apmėtys mane akmenimis šių istorijų gerbėjai.

Daugiau apie knygą: http://www.niekorimto.lt/knygos/kvailos-istorijos_78.

Prieš kelias dienas į mane kreipėsi žurnalistė, prašydama pasidalinti mintimis apie tai, ką galvoju apie prieš Mamos dieną užplūstančias reklamas. Na, teisybę pasakius, kaip ir sąžiningai atsakiau apie tai, ką galvoju... Ir ji lygiai taip pat sąžiningai užrašė viską, ką pasakiau. Bet nors iš straipsnio gali susidaryti įspūdis, kad esu labai jau daiktams neprieraišus žmogus, realybėje, o žmogau, viskas šiek tiek kitaip gaunasi.
Taip, iš tikrųjų, šeimoje mes su Nerijum jau gerokai seniai nebesikeičiame dovanomis. Ir tikrai man nei į galvą nešautų tikėtis sulaukti kokios dovanos Mamos dienos proga. Gėlių – taip. Tortuką? Gal. Nu bet tikrai ne kažkokių siuvenyrų iš prekybos centro. Ar apatinių (tame pačiame straipsnyje perskaičiau, kad reklamose skamba pasiūlymai mamoms dovanoti seksualius apatiniusJ). Bet daiktų pas mus, net jeigu jau seniai esu apribojusi bet kokius pirkimus, yra ojojoj kiek... Vis svajoju kada nors pasiryžti, ir atsikratyti kokios pusės jų, bet kad ir kiek bemesčiau, toks jausmas, kad jų nemažėja.
Pavyzdžiui, turėjau tokią mintį viską sąžiningai peržiūrėti ir keliantis į naujus namus imti tik tuos daiktus, kurių tikrai tikrai reikia. Ir iš pradžių nerealiai sąžiningai to laikiausi: sudėliojau kiekvieną vaikišką puzzle, kad tikrai įsitikinčiau, jog nei vienos detalės netrūksta, ir tik tuomet dėjau jį į dėžę. Bet kai vidurnakčiui atėjus pamačiau, kad vis dar nebaigiu pildyti pirmosios dėžės, nusprendžiau, kad ilgai taip netempsiu. Todėl originalus planas buvo greitai modifikuotas į kitą: nusprendžiau, kad daiktus peržiūrėsiu jau juos išpakuodama.

Kaip sekasi vykdyti? Sunkiai. Tačiau neprarandu vilties.

Tačiau pats išpakavimas ir daiktų peržiūra, turiu pripažinti, labai jau imlus sentimentams reikalas.

Vieną dieną bandžiau sutvarkyti senų laiškų/atviručių/piešinių dėžę.Aš vis dar turiu visus savo vaikystės piešinius bei belekada gautus laiškus. Įsivaizduojat?! Net ir ančiuko Donaldo gumos popierėlių seriją... Kvailystės, ne kitaip. Didžiąją dalį vis tik pavyko išmesti, bet ne viską. Lipdukus, pavyzdžiui, pasilikau. Neklauskit, kokiam tikslui.
Perskaičiau absoliučiai visus laiškus. Prie išmetamų laiškų iš karto keliavo tie, kurių siuntėjų vardai jau jau nieko man nebesako. Ir tuo metu, tiesą pasakius, jų nepažinojau – tiesiog buvo gana populiaru mano mokyklos laikais su kuo nors susirašinėti.
Tačiau keletą laiškų vis tik pasilikau. Jie rašyti mano tuometinės geriausios draugės Ramunės. Ir rašyti iš kažkokios santarijos. Niekaip neatgaminu, kokio velnio ji į tą sanatoriją važiavo, bet jeigu jau iš ten laiškai siųsti ir jeigu rašo, kad „mokosi sanatorijoje“, tai matomai, buvo toks periodas. Labiausiai nustebino keletas vietų laiške: pirmajame Ramunė klausia: „Ar gerai baigėt baliavot? Ar Zuchra su Marienu atvarė?“. O kitame rašo, kad jeigu jau vis tik nuspręstumėm su Vladu ją aplankyt sanatorijoj, tai geriau būtų, kad atvažiuotumėm be Artūro.

Artūrą vargais negalais prisiminiau – buvo Ramunė užmezgusi draugystę su juo. Nu bet kas tie visi kiti, nors per galvą su kuolu daužyk – neprisimenu. Kaip ir negaliu patikėt, kad kada nors būčiau likus kur nors „baliavot“, kai jau kiti išsiskirsto (niekada iš manęs nebuvo gera „baliauninkė“), nei to, kad tėvai būtų mane išleidę (aštuntoj klasėj!!!) važiuoti į kokią tai sanatoriją aplankyti draugės. Ir dar su kažkokiu Vladu.
Iš pradžių laiškus buvau atsidėjusi prie tų, išmetamų, krūvelės, bet vėliau vėl perkėliau. Kodėl? Nežinau. Gal dėl to, kad Ramunė tikrai ilgą laiką buvo mano geriausia draugė ir šimtą metų apie ją negirdėjau (įtariu, kad ištekėjo ir pakeitė pavardę, todėl jokie FB man jos nesuranda), gal dėl to, kad šituos laiškus man visai linksma buvo skaityti.

Ne tik Ramunės, bet ir dar keleto žmonių laiškus pasilikau. Pavyzdžiui, savo ištikimo draugo iš Korėjos (iki šiol su juo susirašinėjame!!!), bei draugės iš Anglijos (gal ir ją prie progos reikės susirasti) laiškai liko nepaliesti.
Atsisveikinau ir su savo vaikystės piešiniais. Bet pasilikau tuos, kuriuos buvau skyrusi Mamai. Na, tiesiog nekilo ranka jų išmesti.





Kaip ir negalėjau išmesti piešinio su laivu. Na, teisybę pasakius, ir neketinau šito piešinio mesti, nes jis yra vienintelis, kurį tikrai prisimenu. Ir jis turi savo istoriją.

O buvo taip. Vieną kartą sugalvojau, kad esu labai nepaprasta dalininkė, ir sugalvojau surengti savo piešinių parodą. Visokių visokiausių jų pripiešiau!!! Bet iš visų piešinių gražiausias man buvo tas, su laivu.




Aišku, anokia čia paroda, jeigu demonstruoji tik tečiui ir mamai, tad visą tą savo “parodą” nutempiau ir į mokyklą, o mokytoja juos visus išdėliojo prie lentos ir paprašė pristatyti.Po oficialaus pristatymo, vienas klasės berniukas priėjo prie manęs ir baisiausiai prašė jam padovanoti piešinį su laivu. Kaip dabar prisimenu mintis, kurios sukosi galvoje: iš vienos pusės, man labai norėjosi tą piešinį dovanoti (juk smagu gi, kad kažkas nori įsigyti tavo daiktą!), iš kitos pusės... tai juk buvo gražiausias mano piešinys... Ir nedaviau. Iki šiol dėl to graužiuosi, ir dabar, kiekvieną kartą, kai kas nors ko nors labai labai nori ir manęs prašo, aš prisimenu tą laivą. Ir stengiuos priminti sau, kad gerai žinau, jog iš tiesų būčiau buvus daug laimingesnė širdy, jei vis tik tą laivą būčiau padovanojus.

Dar būti išmestam negrėsė piešiniui su bitėm. Šitą piešinį tai absoliučiai visa šeima prisimena. Tas mano piešinys su bitėm buvo atrinktas parodai. Mokyklinio lygio, bet vis tik parodai. Ir aš jį turėjau perkelti ant didelio formato. Labai įtemptai darbavausi - ne juokas tiek bičių perpiešti!!! Ir jau man bebaiginėjat, mama pradėjo kviesti pietų. Kadangi man likę buvo visai nedaug, vis atsikalbinėjau ir nėjau. Nėjau. Nėjau. Nėjau. Ir tuomet mama atėjo pas mama (taip sakant, jeigu ne Mahometas pas kalną, tai kalnas pas Mahometą). Ką ten atėjo - įsiveržė į mano kambarį, ir kad daugiau abejonių man nekiltų, kad pietūs yra svarbiau, perplėšė ilgai pieštą mano piešinį perpus (jai iki šiol gėda, kad taip pasikarščiavo - čia užbėgant už akių pasakysiu). Apsižliumbiau nerealiai ir išėjau, kur akys mato. Na, ne visai, kur akys mato, nes tik iki parduotuvės nuėjau. O kai grįžau, radau mamą pasiėmusią dar vieną popieriaus lapą, ir bandančią perpiešti visas tas mano bites. Tiesa, kad nesigautų liūdna gaida: aš dar kartą piešinį vis dėl to perpiešiau, ir po to dar ilgus metus jis kabojo mokyklos koridoriuje!!!
Dar į rankas man pateko piešinys su mėnuliu. Jis irgi net nepretendavo į išmetamų sąrašą. Dar daugiau: artimiausiu metu pagaliau reikės prisiruošti jį įrėminti, nes pagaliau namuose turėsiu jam tinkamą vietą Šitas piešinys – irgi su istorija: jau paskutiniais mokyklos baigimo metais man užėjo „mėnulio“ manija: su gitara brazgindavau vos ne vienintelę išmoktą dainą apie mėnulį, skaičiau J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ ir galėdavau mintinai berti aibes citatų apie mėnulį. Ir tuo laikotarpiu man trūks plyš užsireikė gauti paveikslą su mėnuliu. Būtinų būtiniausiai. Mūsų klasėje mokėsi mergaitė, kurios mama buvo dailininkė, tad sutariau su jos mama, kad ji man tokį paveikslą (kuriame būtų tik šviečianti pilnatis) nupieš. Su begaliniu nekantrumu laukiau paveikslo, o sulaukusi... vos neapsiverkiau. Nes ten buvo nupieštas kaimas ir virš stogų mažutis mažutis kybantis mėnulis. Aišku, suaugusio žmogaus neapgausi: dailininkė iš karto suprato, kad man nepatinka, ir pasišovė piešinį pataisyti. Bet ką jau ten betaisysi... Ir tuomet gimtadienio proga iš savo geriausios draugės Rimgailės gavau jos pieštą mėnulį.




Ir tai iki šiol yra viena geriausių mano gautų dovanų, nes nors ir kitoje pusėje buvo Rimutės užrašyta: „Kol sulauksi savo tikrojo mėnulio, dovanoju tau savo blyną“, ten iš tikrųjų buvo pavaizduotas būtent toks mėnulis, kokio man ir norėjosi.Tai vat kaip su tais daiktais pas mane yra – nors ir neperku, bet labai jau daug prie ko ir prisirišu... Naujuose namuose yra numatyta laaabai daug spintų su daug daug skyrių. Visoms man reikalingoms smulkmenoms, su kuriom negaliu skirtis, susidėti:)

Mielos mamos, su mūsų diena!!!Mamystės kasdienybėje labai retai sustojame ir įvertiname tai, kame kiekvieną dieną gyvename. Gera sustot, įvertinti ir padėkoti Tam, kuris suteikia Gyvybę įsčiose. Vaikučio gimimas suriša visam gyvenimui; pradžioje mažylis visiškai priklauso nuo mamos, vėliau, paskui jau suaugusį žmogų, nevaldomai mamos širdis keliauja. Būti širdimi, tai nereiškia valdyti ar kontroliuoti. Tai reiškia drąsinti, palaikyti ir visomis jėgomis leisti būti žmogui savimi. Būtent, nuo mūsų tam tikro buvimo šalia mažo stebuklo, priklauso jo požiūris į pasaulį ir save. Ar jis mylės save ir kitus? Ką apie save galvos? Kokius santykius su arti esančiais statys?..Tikrai žinau, kaip kartais būna nelengva patirti savo netobulumą, pažeidžiamumą, siplnumą... Neretai išgyvenu, kaip šalia mažas žmogelis iššaukia pačias slapčiausias siplnybes ir kompleksus. Linkiu nebijoti pripažinti, įvardinti, atsiprašyti ir suprasti, kad esame netobulos, bet mylinčios ir "augančios" santykyje mamos. Tas mažas "veidrodis" tegul verčia mus tobulėti ir žavėtis netobulumais.Linkiu turėti drąsos leisti savo vaikui būti savimi, nežiūrint to, kad jis galbūt visai kitoks, nei kiti. Suprantu, kaip žeidžia, kai mes negalime sunkontoliuoti vaiko gyvenimo, manydamos, kad pasielgus kitaip, bus geriausia. Paleiskime ir būkime drąsios pasitikėti, nors ir iš mūsų išėjusio, bet atskiro žmogaus pasirinkimais! Mylėkime išskleidžainčia meile, pilna GYVENIMO jėgos! Raskime Šaltinį, kurio versmės atagivintų ir suteiktų jėgų kasdieniškam stebuklui žibėti.

Skaityti čia

Laidą žiūrėti čia - Simona, Vakaris, Vasarė ir Tomas Kupečiai