Apie šį dalyką mums papasakojo Ankstyvojo užsienio kalbos mokymo kursuose. KAip laukiau kol išbandysiu. Išbandžiau jau pirmose pamokose. Realiai gali pamatyti, kaip laiko limitas motyvuoja vaikus siekti geresnių rezultatų. Vistik pasiteisino kolkas tik su trečiokais ir ketvirtokais. Antrokams laiko limitas ir matymas, kaip laiko vis mažėja, bent jau kolkas sukelia daug streso ir ne vienas ima šaukti "nenoriu, nedarysiu, vistiek nespėsiu" (Jau žinau, kaip bandysiu mažinti tą įtampą).Vyresnius žiauriai motyvuoja. Negaliu atsidžiaugti šiuo atradimu :)

Su sniegingąja žiema :)

Manau, kiekvienai mamai susilaukus kūdikėlio ima kilti klausimai, kaip ugdyti vaiką, į ką reikėtų atsižvelgti kiekvienu vaiko raidos etapu, su kokiomis problemomis susiduriame ir kaip jas spręsti? Tad šį penktadienį mamų klube svečiuosis psichologė, turinti tikrai nemažą patirtį, ir pradės kelių susitikimų ciklą tema "Natūrali vaiko raida ir auklėjimas" (I dalis).

Tad labai laukiame atvykstant visų su jūsų mylimiausiais vaikučiais šį penktadienį 11 val. 106 salytėje.

Nepamirškite prigriebti šiltų kojinių arba šlepečių ir ko nors prie arbatos ;)

Pagaliau prisnigo. Slidės visai šeimai nupirktos dar prieš Kalėdas. Laukėm sniego. Sulaukėm. Igoris jau kelias dienas svaigo apie "Snaigę". Tai kaip gi nenuvažiuosi? Gi reik, kad slidės atsipirktų :DDD Vyras greit nučiuožė, nes matėsi, kad Augustės tempu čia tik aš galiu šliuožti :) kaip pirmam kartui, tai pašliuožė gal 50 metrų (sakyčiau, visai neblogai), tada bėgau iki mašinos jos slides padėti, kol mažė saugojo mano slides, ir grįžme abi į trąsą, aš su slidėmis, AUgustė - su lazdomis. Ir ką, mergina bent jau kilometrą ramiausiai pati su lazdom nuėjo, o aš normaliai, su stotelėm, šliuožiau. Po to prasidėjo linksmybės: "mama, noliu sysiu". Tai buvo to antrojo kilometro linksmybė, trečiojo kilometro linksmybė buvo ne tik "sysiu", bet ir panešk" (ojei, kaip gailėjausi, kad sumąsčiau pašliuožti ta 4 km trąsa, kad nepaėmiau rogių arba nešioklės). Tad likus geriems pustrečio kilometro iki finišo teko pasiimt slides į rankas, vaiko ranką ir pėdint, sumąstyt visokių fintų...teko ir panešti. Nešiau kantriai, bet vienoj rankoj slidės, kitoj 17kg sveriantis vaikas...iššūkis, sakyčiau. Tai po kantraus ilgoko nešimo pasiguodžiau jai, kad aš esu pikta, nes man viską skaudą, mat sunku ją nešti, po milisekundės vaikas pareiškė "mama, paleisk, noliu eiti". Nesupratau, perklausiau. Pakartojo. Paleidau. Daugiau, apie gerą kilometrą nebesiprašė ant rankų, bet vis darėme stoteles poilsiui, ir įveikėme tuos 4 km. Išties oras buvo puikus, visiškai nesušąlome...tačiau kitam kartui bent jau pati eisiu be slidžių :D gera pamoka :) o va tėtis mūsų labai sušąlo, nes jis nesitikėjo, o ir mes pačios neistikėjome, kad eisim tuo 4 km, tai jis kantriai mūsų laukė sušalęs ir pyktelėjęs...telefų neturėjom, tarpusavy nesutarėm...ech...tai ir neturėjau kaip pasiteisint, tačiau vistiek buvo nenusakomai smagu matyti tiek daug slidininkų, persimesti keliais žodžiais ir taip gerai prasieiti mišku žiemą :)

Klausėmės su vyru ir lūžom, kas mūsų vaikas labai panašiai žaidžia su tėčiu (aš į šią veiklą būnu įtrauktą tik siūlant, kur tėčio ieškoti)...įtariu, kad ne mes vieni susiduriame su panašiais žaismingumais :)

Čia aš apie savo mamą ir anytą...jos man abi toookios brangios, kad nebėra ką ir pridurti...kai prieš savaitę važiavom anytos sveikint su gimtadieniu, supratau, kad per 10 metų pažinties aš šalia jos jaučiuosi lyg dukra. Jei yra reikalas, nebijau paskambinti ne tik mamai, bet ir anytai. Pirmais metais ji man atrodė šalta, visą laiką galvojau, jog tai dėl to, kad sūnus augino...gal...nežinau (neteks to patirti :) )...tačiau labai pasikeitė santykis atėjus Augustei į visų mūsų gyvenimą. Kaip močiutės ją myli, kaip mes su vyru džiaugiamės, kad ji turi tooookias mylinčias močiutes. Abiems močiutėms (seneliams tai kiek ten reikia - tik pažaisti su vaiku ) galime patikėti su ramybe širdyje mūsų brangiausią turtą. Ir kai Augustei sanatorijoj kilo bėdų dėl mankštos, abi labai dėl to išgyveno ir iš abiejų buvo aišku, kad tas taip tikrai nepraeis :) ir nepraėjo :) va čia tai močiutės! Džiaugiuosi, kad jos yra mūsų ir Augustės gyvenime.

Tegul pedagogai įkvepia vaikams meilę darbui be savavališkų sankcijų, paaiškindami tik natūralias vieno ar kito veiksmo pasekmes. Mes neturime mokyti vaikų konkuruoti ir varžytis. Tam, kad mokiniai suprastų ir įvertintų begalinę charakterių ir protų įvairovę, jie negali apsiriboti nekintančia ir visuotine pirmūno koncepcija.

Paskambino šiandien mama, kuri su AUguste yra dabar sanatorijoje, ir pasiguodė, kad rytoj nebeis su Auguste į mankštą. Jau įtariau dėl kokių priežasčių...
Prieš pusę metų Augustei tai buvo įdomiausias užsiėmimas sanatorijoje, tada ji ėjo į individualią mankštą ir nuostabi kineziterapeutė ją prisijaukino, tada ji buvo labiau paklūstanti nei nepaklūstanti. Per šiuos pusę metų Augustė paaugo...ne taip lengvai viskam pasiduodanti, išgyvena ryškų stresą keičiantis aplinkai, situacijoms ar jausdama spaudimą. Kadangi individualioj mankštoj ji ne viską sutiko daryti ir susitvakryti su ja nebuvo lengva, tai paiūlė mums pabandyti grupinę mankštą (mnat matydama kaip kiti daro, ji irgi norės daryti - viduj sukėlė juoką, nes aš pažįstu savo vaiką ir žinau, kad šita frazė niekada neveikė jos atžvilgiu), na ką, nusprendžiau, kad galv verta pabandyti. Pirma diena: visi vaikai susėdę ant suolo daro kvėpavimo pratimus išskyrus vieną, kuris malasi ir susigalvoja vis sau kitokios mamos, tuo pačiu mamos yra nuolat grasinamas ir užgauliojamas, tokiu būdu gauna itin daug dėmesio ir iš dviejų kineziterapeučių, ir toliau nedaro...Augustė visa įsitempusi, sutinka eiti tik kartu su manimi, sėdžiu šalia, ji į mane įsikniaubusi, nedaro nė vieno pratimo, bet kai prasideda aktyvūs pratimai - šokinėjimas per lankus, dviračio minimas, kamuolio mėtymas-vaikas tarsi pasikeičia. Taip prabėga ir mūsų antra, trečia diena. Tačiau vakarais ji man jau primena pati kai kuriuos pratimus, kurių salėj nė pro kur nedarė. Ketvirtą dieną aš vėl šalia ir vis paprašau, kad papūstų man į ranką, nedrąsiai papučia, tada ji pamato, kad viena kineziterapeutė eina kirpti šiaudelių, supranta, kad gaus šiaudelį ir pradeda daryti vieną antrą trečią pratimus. Aš vis laimingesnė. Tačiau...nuo vakar ji sanatorijoje su močiute ir dainelė prasidėjo iš pradžių...Augustė vėl nebedaro pratimų ir kasdien vis labiau yra užgauliojama visų akivaizdoje, kad va visi nedaro, o ji ne, ji negaus baliono, nes nedaro, po to visiems išdalinami kamuoliai kitiems pratimams, jai - ne, kol galų gale uždraudžiama jai daryti visus pratimus, kuriuos ji mėgsta, nes nedarė, kurių nemėgsta. Vaikas apsiverkia, mano mama pasibaisėjusi pasiima vaiką iš mankštos. Ir ištiesų žinau, kad Augustė labai mėgsta mankštą, tačiau visi vaikai ir priėjimas prie jų yra skirtingas... šios kineziterapeutės nesugebėjo rasti priėjimo prie jos, nesuvokusios, kad švelnus spaudimas nepadeda, pradėjo spausti vis stipriau, kol galų gale visiškai nubaudė vaiką, atimdami galimybę dalyvauti bet kokioje veikloje. O vaikas, tegu jis ir tik 3 metų, bet nei kineziterapeutei, nei kitiems vaikams netrukdė daryti mankštos, tačiau n e p a k l u s o komandoms. Nežinau, gal laimingos pasijuto kineziterapeutės, kad pasiekė savo - pravirkdė 3 metų vaiką.

Kodėl apie tai rašau? Nes skaitydama šį straipsnį apie vertinimo ir egzaminavimo prasmę kažkaip ir pagalvojau, kad kartais tikrai egzaminai ir vertinimas nuolatinis varo žmogų į neviltį ir žlugdo nei stiprina pasitikėjimą savimi...ir dėl to nuolatinio vertinimo nėra kada rūpintis vaikų emociniu būviu...nes jų savijauta per nelyg surišama su vertinimu, ne daroma veikla...su kitų vaikų lyginimu...

Ne vieną ir ne du kartus šiandien teko išgirsti "Kaip pirma diena? Depresija dar neapėmė? Nesunku?" Įdomu, bet vistik sklando požiūris, kad trys metai kitokios - buitinės, ne darbo veiklos, turi žmogų tarsi apauginti kerpėmis iš visų pusių...Ne, nesijaučiu sudepresavusi, nesijaučiu tarsi iššokusi iš vienos terpės į kitą, nesijaučiu! Jaučiuosi labai natūraliai, tarsi buvime toje akimirkoje...pamenu, kai tik pagimdžius Augustę laukiau, kada ateis ta daugelio mamų kartojamas išgyvenimas "gimdyčiau ir gimdyčiau", praėjo kelios valandos po gimdymo, diena, savaitė, mėnuo, keli mėnesiai...aš jaučiausi taip natūraliai tame kame esu, nebuvo bloga man galvoti apie gimdymą, tai buvo stebuklo akimirka, stebuklą aš laikiau savo rankose, negalėjau ir nenorėjau galvoti apie kitą stebuklą žiūrėdama į šitą mažytį neįkainojamą turtą, tiesiog puikiai suvokiau esanti realybėje ir laiminga tuo pačiu.Aš per tuos trejus metus jaučiuosi tiek daug gavusi, kad man sunku suvokti, kai sako, kad moterys izoliuojamos, užsisėdi, iškrenta iš darbo rinkos ir pan. Aš taip paaugau, sustiprėjau, išsiskleidžiau, pati savęs kartais atpažinti negaliu...ir jei kas būtų pasakęs, kad taip pasikeis mano vidus, nebūčiau patikėjus. O vidus yra išorinio gyvenimo atspindys. Aš tiek paaugau, kad neišgyvenau streso galvoje (nes organizmas ryškiai išgyveno), aš jaučiausi laiminga būdama šiame pokytyje, jaučiausi jam pasirengusi ir pribrendusi, jaučiausi atėjusi praturtėjusi ir turinti ką duoti. Aš jaučiausi norinti vėl kuo greičiau viską prisiminti, ką esu primiršusi, besiminti, kas pasikeitė per tuos keletą metų. Aš - galinti priimti iššūkius. Man kažkuria prasme tai nauja, nes kai esi toje pačioje aplinkoje nematai to proceso vyksmo taip ryškiai, bet pakliuvus į kitą aplinką imi suvokti, kad kažkaip tau gerai :)Įtemptos studijos pastaraisiais metais neabejotinai daug prisidėjo prie pasirengimo grįžti į darbą.Kolegos pedagogai mane supras, žinantys, ką reiškia vidury metų grįžti į mokymo procesą, perimti dalį mokinių iš kitos mokytojos...tačiau visos mano baimės buvo nepagrįstos... jaučiausi lyg gyvas eksponatas: į klasę vis traukė būriai mokinių susipažinti su nauja mokytoja. Su kai kuriais susidraugavome jau per pirmas kelias pertraukas. Po vienos pamokos atėjo dvi mielos mergičkos ir stipriai apsikabino. Vienos pamokos metu vaikas, kuris nesineša nieko į pamoką, pasiėmė lapą (WOW pamaniau), viena mergytė iš pamokos išėjo džiaugsminga, nors į pamoką atėjo su ašaromis. Man svarbu, kad visų pirma mokiniai jaustųsi gerai, stengiuosi pirma matyti žmogų, ne vertinimą, mano tikslas duoti ir sudaryti sąlygas, kad jie galėtų pasiimti kuo daugiau, o kiek jie pasiims, jau priklausys nuo jų. Tuo pačiu mokant gerbti kitą žmogų, tvarką ir klasės taisykles. Po pirmųjų keturių pamokų aš išėjau LAIMINGA!

Praėjo lygiai mėnuo nuo gražiausių metų švenčių, bet štai, tik dabar, kai už pusantros valandos laukia egzaminas, o po jos penkios paskaitos, o vakare – kiniška vakarienė namuose (šiandien Kinų naujieji metai!), ėmiausi aprašyti ką nuveikėme.

Kūčias tradiciškai šventėme namuose. Na, mums yra patogiau, kai visi artimiausi suvažiuoja į vieną vietą, o ne mums, kaip čigonams, tenka keliauti nuo vienų durų prie kitų…

Tradicinė kūčių vakarienė (šįkart ruošiau beveik viską aš), o po jos sulaukėme ir Kalėdų senelio. Galiu patvirtinti, kad teorija, kad 2-3 m. paranojiškai bijo Kalėdų senelio, mums nepasitvirtino. Visiems skeptikams šiuo klausimu galiu pasakyti – vaiką reikia tam ruošti. Kasdien, visą mėnesį apie tai kalbėtis, rodyti nuotraukas, deklamuoti eilėraščius, sekti pasakas ir viskas bus gerai, o įspūdžiai vaikui neišdildomi ilgam… Vakaris jau per pora minučių nuo Kalėdų senelio atėjimo užsiropštė ant kelių, prašė, kad leistų paliesti barzdą ir pan. Vasarė nebuvo tokia drąsi ir geriausiai jautėsi man ant kelių. Bet galiausiai abu net eilėraštį “Eglutė skarota” padeklamavo  

Augustei jau 3!!!
103 cm ir 17 kg. Aukšta pana :)
Ji mūsų jautruma. Per šiuos trejus metus jau baigiu priimti jautrumą kaip jos dalį. Kartais norėtųsi, kad taip jautriai nereaguotų į aplinką, žodį, joks žmonių iš šalies spaudimas nepadeda, tik pablogina situaciją. Tačiau džiaugiuosi jos jautrumu ir empatiškumu kitiems žmonėms. Jai svarbu žmogus, ne dovana, o žmogus (kolkas bent jau).
Ji labai mėgstanti sportuoti. Nuo rugsėjo mėnesio lankom kartu baseiną ir jau pradėjo plaukti viena su lazdelėmis. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi ja. Ji didžiuojasi savimi, vis kartoja "as pati plaukiu". Kad ji pastarąjį pusmetį transformavosi į jau atskirą asmenį rodo ryškūs pokyčiai jos elgesyje ir neįtikėtinas (nes aš vis tikiuosi šių pokyčių vėliau) sąmoningumas visame kame. Taip pat jos atmintis, kai ji šiandien pasakė, kad piešiny (kur prieš metus dėjome visi rankas) ne mano, o tėčio ranka raudona (nors aš buvau įsitikinus, kad mano), nors tą piešinį darėme prieš metus.
Kai paklausiau, ką norėtų lankyti: gimnastiką, dainavimą, šokius (kažkodėl tai nepasiūliau piešimo..), ji nedvejodama pareiškė, kad gimnastiką.
Augustė - gabi kalboms. Tai susiję ir su jos atmintimi ir domėjimųsi kitomis kalbomis, ir aiškiu atskyrimu savos kalbos nuo kitų. Jei pasakai žodį "rusiškai" pradeda dainuoti liūtuko ir vėžliuko dainą rusiškai, taip pat kaskart pradeda kalbėti japoniškai (pagal garsus jaučiu mėgdžiojimą iš filmuko "My neghbor Totoro") ir labai greit išmoko dainos žodžių daugiau negu aš, skaičiuoja angliškai iki dešimt ir labai mėgsta dainą "Ten little aeroplanes". Nė karto nėra susinervinusi, girdėdama knygutę skaitomą rusiškai ar angliškai. Kaip tik mėgaujasi tuo. PAstaruoju metu pradėjo išrinkinėti žodžius ne tik iš rusų kalbos, bet ir iš anglų, vieną kartą girėjau kaip žiūrėdama "My neighbor Totoro" sušuko "tėti" japoniškai, o tada lietuviškai.
Augustės ergoterapeutė įvardino ją kaip labai kantrią, susikoncentruojančią ir pabaigiančią veiklą iki galo, anot jos, dauguma tokio amžiaus vaikų sugeba dėmesį sukoncentruoti vos kelias sekundes. Gera girdėti, kad mūsų pastangos ugdant šias savybes nenueina veltui (ji būtent tai ir pabrėžė, jog labai svarbus tėvų indėlis tame).
Pastaruoju metu Augustė tiesiog pakvaišusi dėl dviejų dalykų: raidžių ir dėlionių. Nė nežinau, kiek ir kokias raides (be A, T, I, V, S, E) ji žino, bet tikrai geras 10 minučių kartu žaidžiame žaidimus su raidėmis. Pažįstamas dėliones jau dėlioja daugumoje pati (iki 40 dalių). Naujas dėlioja pagal personažų spalvas, dar nesuvokia, kas yra dėlionės rėmas. Pirmąją dėlionę, kurioje buvo tiek dalių, kiek mūsų abėcėlėj, sudėjo būdama kažkur 2 metų ir 1 mėnesio, tačiau aišku su mamos nuolatiniu paskatinimu, nes dėmesį sukoncentruot ilgesniam laikui nelengva.
Ji - mano ramintoja. Jeigu kas nutinka, sako "nieko tokio, uzgis i vestuviu (iki vestuvių užgis)".
Labai diplomatiška. Nuolat bando derėtis ir siūlo trečią variantą, tačiau esant rimtam reikalui ir argumentuojant, dažniausiai nuolankiai priima tėvų nuomonę.
Suvokia ir geba įsivardinti emocijas "laiminga/nelaiminga" "liūdna/linksma".
Kai nori saugumo visada kartoja "aš tave myliu" "myliu tave" "kaip as tave myliu"
Tik pajutusi spaudimą, puola į isteriją.
Puikios orientacijos: sanatorijoje jau po kelių dienų pradėjo tokiais maršrutais/labirintais viena vaikščiot, kad man ne tik plaukai piestu stojosi, bet ir širdis virpėjo.
Piešiny jau geba atspindėti tai, ką mato kitų piešiama: saulę, veiduką, žmogeliuką, grybą. Net jei ir nupiešia "nesąmonę", paaiškina, ką nupiešė.
Žino savo pavardę (sestobojenia) ir jai labai svarbu, kad ir mamos ir tėčio tokia pati pavardė, jaučiasi sava. Jai įdomu, kokia antytės, lėlytės pavardė....
Turi mylimiausią spalvą - rožinę. Kodėl taip yra, do not ask. Niekas niekada jai nepiršo jokių spalvų, nes mes nesivadovaujame skirstymu į berniukiškas/mergaitiškas spalvas. Tiesiog šita spalva jai yra mieliausia ir taškas :)
Labai brangina mūsų ir savo draugus, su jais kuria savo santykį. Maldelėj nuolat prisimena juos.
Myli mamą, tėtį ir kitus brangius žmones taip pat stipriai, nieko neišskirdama (toks mūsų kaip tėvų tikslas - nekišti vaiko į konfliktus ir mokyti branginti gimines ir draugus).
Šiandien išlydėjo pati savo puoduką į rūsį ir nuo šiol eis jau tik į tualetą. Ruošėsi šitam momentui visą mėnesį.
Jaučiuosi esanti be galo apdovanota nuostabiu vyru, kuris per pastaruosius metus kaip tėvas mano akyse taip išsiskleidė, kad nenorėčiau savo vaikui geresnio tėvo negu jis, apdovanota nuostabia dukryte, vien dėl to, kad visada svajojau apie dukrytę ir tai, kad žaviuosi jos lankstumu, diplomatiškumu, jos reiškiamom emocijom, jos branginimu kitų žmonių, kartais net sunku sovokti, kad TAI - MANO DUKTĖ.
Džiaugiuosi, kad galėjau būti šalia šiuos tris metus ir jų neiškeisčiau į nieką kitą. Jei manęs kas paklaustų, ar jautiesi užsisėdėjusi - ne, nes investavau į tai, kas neįkainuojama, nes nesėdėjau, o nuolat veikiau, būdama šalia, žaisdama kartu, veikdama kartu. Ir tie metai niekada nebgrįš...bet jie yra įrašyti ten, kur jų niekas neištrins - Š I R D Y J E

Žiūrėjom šį spektaklį sausio pradžioje, “Lėlės” teatre (tai šio sezono mūsų dažniausiai lankomas teatras). Kad labai mums visiems patiko – negaliu pasakyti, kita vertus mes padarėm klaidą atsivesdami vaikus į spektaklį, apie kurį jie nieko nežino – nei personažų, nei skaitė pieš tai knygos, nei matė spektaklio ištraukų internete, nei klausė dainelių. Entuziastingiausias žiūrėtojas iš mūsų keturių buvo Vakaris. Vasarė turėjo didelių lūkesčių, nes spektaklis apie PRINCESES (kaip bebūtų, Vasarę valdo princesės ir rožiniai dalykėliai ), tačiau nusivylė, kad princesė buvo ne su rožine suknele, tad jai labiau patiko dvaro dama, kuri vilkėjo būtent rožinės spalvos suknelę… Apart suknelių Vasarės spektaklis nelabai užkabino, todėl maždaug du trečdalius laiko ji sėdosi, stojosi, ėjo nuo Tomo kelių ant mano kelių ir t.t. Būtų nepamaišius užkandėlė, bet, kaip tyčia, tąkart nieko nebuvom įsidėję.

Kas gerai spektaklyje? Dainelės, vienareikšmiškai. Apskritai visuose spektakliuose būtent jos daro vaidinimus šiltus, jaukius ir įsimintinus (žinoma, kai nedainuoja pagal fonogramą). Kostiumai ir dekoracijos.

Nesakau, kad spektaklis buvo blogas, tiesiog mes jam nebuvom pasiruošę, o ir vaikai gal truputį per maži (kita vertus pernai VMT žiūrėjom spektaklį apie krabą, kur panaši tema gvildenama, pasiruošę jam taip pat nebuvom, bet visi smagiai pažiūrėjom). Kita vertus labai dvejojau ar pirkti bilietus į šį spektaklį, bet patikėjau kasininkės žodžiais, kad vedasi ir mažiukus ir visiem labai patinka Kad vedasi mažiukus tai sutinku, bet šį spektaklį kaip niekad daug girdėjosi kėdžių daužymo ir šnabždėjimosi.

Nuotrauka iš ČIA.

 

Iš vienos pusės vis neatsistebiu ir esu pakraupusi, kas vyksta Lietuvos vaikų darželiuose. Iš kitos pusės, vis mąstau, kad su Lietuvos darželių sistema, tik to ir galima tikėtis. Ten palankios sąlygos skriausti vaikus. Viena auklėtoja su krūvą vaikų. Ji gali su jais daryti ką tik nori, ypač su dar nekalbančiais mažuliukais. Čia Vokietijoj pati darželio direktorė nuolat būna su vaikais. Visus administracinius dalykus atlieka jų būryje: ir skambina, ir rašo. Keturios auklėtojos (įskaitant direktorę) nuolat sukasi kartu. Tėveliai atviri pasilikti su savo vaiku bendroje veikloje. Taip vyresnėliai pastoviai bendrauja su mažėliais. Kad ir kaip norėtum ką nors nuskriasuti, visada būsi pastebėtas. Visai kita sistema, palankesnė vaikui. Dabar suvokiu, kad niekad nenorėčiau vesti vaiko vienos auklėtojos priežiūrai. Tai labai labai nepatikima ir nesaugu. Visi juk esam žmonės ir turim savo pagrindą nepasitikėti,, ar ne?

Šį spektaklį “Lėlės” teatre taip pat žiūrėjom gruodžio mėnesį. Spektaklis pastatytas pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraštį “Grybų karas”, daugiau informacijos apie jį čia http://www.teatraslele.lt/lt/spektakliai/vaikams/grybu_karas.

Vakaris jau laukė ko nors nemalonaus, iškart atsisėdo nugara į sceną ir stipriai mane apkabino. Bet lėlės teatre dirba gudresni matyt žmonės, suprantantys, kad vaiko dėmesį pradžioje reikia patraukti neišjungta šviesa ir dainele. Jau po pirmosios Vakaris pasakė “Šitas man patinka!”, su tuo ir baigėsi ano spektaklio emocinis “palikimas”. Vasarytė šiemet yra didžiausia spektaklių fanatikė, tad abu po jo draugiškai linksėjo “Norim dar žiūrėt. Dabar!”.

Tikrai, spektaklis ir man patiko, daug muzikos, aktoriai reaguoja į žiūrovus, įtraukia juos į vaidinimą. Tokio lygio spektakliuose nebūna palikusių salę (nors nepatenkintų ko gero visuomet būna…). Po šito spektaklio tapom praktiškai “Lėlės” teatro fanai, nors nepasakysiu, kad vėliau žiūrėti spektakliai buvo geresni už šį, pirmąjį. Vaikai šį spektaklį labai paprastai ir lengvai integravo į savo žaidimų dienotvarkę, va, ir vakar nusileidau po darbų į apačią, jie sėdi ant laiptų šalia vienas kito ir sako: “Mama, netugdyk, mes spetaklį gybų kalą žiūim.”

Rekomenduočiau ir su mažesniais vaikučiais, maždaug nuo 2 metukų, bet prieš tai siūlau kartu su vaiku paskaityti knygelę – vaikams visuomet įdomiau, kai jie istoriją jau žino.

Nuotraukos – teatro “Lėlė”.

Kai labai nori skaityti, tai ir gauni :) Šią knygą gavau Naujametinę naktį! Ačiū, Andželika!!!
Jodi Picoult "Trapumas" pateikia tikrus faktus apie pagrindinės herojės ligą, realų teismo procesą bei informaciją apie įvaikinimą. Tad daug sužinojau apie, man jau ne vieną kartą girdėtą, nebaigtinę osteogenezę.
Realybė, skausmas, santykiai... Kūrinyje nuolat einantis klausimas: ar neįgalus žmogus vertas gyventi? Daug peno pamąstymams apie naįgalaus vaiko nėštumo nutraukimą bei apskritai buvimą su žmogum, kuris kenčia.

Atrodo, kad XXI amžiuj, kai visi tik ir šneka apie lyčių lygybę ir tikrai daugelyje sričių visi pasistūmėjo pirmyn, yra viena vieta, kur, rodos, iš vietos nė per sprindį. Tai žaislai. Taip, taip, kažkodėl vis dar berniukams perkam mašinas, konstruktorius, o mergaitėms ką nors rožinio. Nelabai svarbu ką, bet vis tiek dažniausiai tai bus rožiniais drabužėliais aprengta lėlytė, rožinis vežimėlis, rožiniai žaisliniai namų apyvokos prietaisai ir daiktai, taip, taip, kartais perkamos net ir mašinytės, bet jos dažniausiai būna rožinės… Ir čia žaislų gamintojai, ypač didieji mane stebina. Dauguma (nors ir ne visi). Na, pavyzdžiui, toks grandas kaip LEGO. Šiomis dienomis (!) susigrizbo, kad jų kaldėlėmis žaidžia ir mergaitės, todėl sukūrė naują LEGO žaislą LEGO Friends (= draugai. Negaliu patikėti tuo). Dominuoja, žinoma, rožinė, purpurinė ir kitos pastelinės spalvos. Čia turėčiau patikslinti, stereotipiškai mąstoma, kad konstruktoriai ir kaladėlės yra “berniukiškas” žaislas. Bet ar tai tiesa? Ar mergaitės negali jais žaisti? O ar berniukai negali žaisti “moteriškais” žaislais, tarkim, kepti ir virti valgį virtuvėlėje? O mašinos – kam skirtos? Berniukams? O jūs ar jūsų žmona vairuojate? Taip? Tai kodėl jūsų duktė dar neturi nė vienos mašinytės? Žinau, kad šiai temai reikia laiko, kad situacija pasikeistų, bet…

Labai sutinku su šia citata:

"Some girls like superheroes, some girls like princesses, some boys like superheroes, some boys like princesses. So why do all the girls have to buy pink stuff and all the boys have to buy different color stuff?"

Ir su visu šiuo straipsniu, būtinai paskaitykite!

http://www.huffingtonpost.com/2012/01/15/lego-friends-girls-gender-toy-marketing_n_1206293.html

Žinot, žaislais dabar gyvenu, su tuo dažnai susiduriu ir manęs nepaliauja stebinti ši tema ir tiesą pasakius jaudinti. Gal prisimenate kaip atrodo žaislų parduotuvės? Aš prieš Kalėdas vienam dideliam prekybos centre net sustingau, bet gerai pagalvojus būtent taip arba labai panašiai atrodo dauguma žaislų parduotuvių:

Tiesa, mes irgi savo verslo pradžioje padarėme tą pačią klaidą, suskirstę žaislus į “berniukiškus” ir “mergaitiškus”, bet labai labai greitai susivokėm, kad tokiame skirstyme tiesos nėra… Taip rūšiuodami žaislus galime nepastebėti tikrųjų vaiko pomėgių ir vaike taip ir neliks atskleisti jo sugebėjimai.

Straipsnis iš: http://www.medinisarkliukas.lt/straipsniai-apie-medinius-zaislus/zaislai-berniukams-ir-zaislai-mergaitemsar-tikrai

O čia rasite mano pokalbį su žurnaliste ta pačia tema:

http://www.mamyciuklubas.lt/%C5%BEaislai/l%C4%97l%C4%97--berniukui-masina-mergaitei/