Dažniausiai žiniasklaidoje matome ir girdime apie vienkartines sauskelnes ir net neįsivaizduojame, kad kažkada žmonės augino vaikus be sauskelnių. Jos nėra sukurtos tam, kad kenktų žemei, jos sukurtos tam, kad palengvintų mūsų, tėvų, buitį. Aišku, žinia, kad vienas vaikas vidutiniškai išnaudoja apie 2 tonas sauskelnių nėra maloni, ypač žinant, kad daugumoje vienkartinių sauskelnių naudojamos medžiagos suyra per n metų. Pagrindinis dalykas naudojant vienkartines sauskelnes - dažnas jų keitimas (ne rečiau nei kas dvi valandas).Daugkartinės sauskelnės išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Jų yra visokiausių, nuo susegamų iki surišamų, nuo masiškai pagamintų iki individualiai pasisiūtų, kartais tiesiog triusikėliai su keičiama pala naudojami. Jų pranašumas yra tas - kad jie yra medžiaginiai (malonūs prie kūno), neteršiantys gamtos, tuo pačiu nesikaupia mūsų šiukšlių maišuose ( o kasdien jų tikrai reikia maždaug 10), tačiau jie kaupiasi nuolat mūsų skalbinių dėžėje ir skalbimo mašina be įprastinių drabužėlių skalbimų, veikia nuolat (arba nuolat plaunama kriauklėje), tad vandens ir elektros išnaudojama tikrai daugiau nei naudojant vienkartines sauskelnes.Dėl pigumo/brangumo labai sunku įvertinti, kas yra pigiau/brangiau, nes priklauso kiek ir kokių vienkartinių sauskelnių ar daugkartinių vystyklų įsigyjama, ar perkama, ar siuvamasi savo rankomis. Nei vienas, nei kitas dalykas mano manymu, nėra blogis, tai yra pagalba tėvams, tačiau svarbu, KAIP mes naudojame vienkartines sauskelnes ar daugkartinius vystyklus, jei vaikas bus laikomas ilgai jose/juose, tai nė vienu atveju jam nebus gerai.Natūralioji higiena (Amerikoje vadinamasis "diaper-free" metodas) - yra kai vaikas atlieka savo reikalus į kriauklę/klozetą/puoduką (mama/tėtis ar kitas žmogus yra tarsi pagalbininkas vaikui, kol jis nemoka pats žodžiu pasakyti, atsisėsti/nusiimti pats kelnių ir jų užsimauti, o pastarąjį dalyką vaikai išmoksta maždaug link 18 mėnesių).Tai galima taikyti su vaiku nuo pat gimimo, tik vaikui parodžius kažkokį ženklą (pvz., suniurzgėjimą)ar po maitinimo/miegelio palaikyti virš kriauklės ar vonios leidžiant nusilengvinti. Aš pati apie šį metodą išgirdau, kai Augustei ėjo 7 mėnuo, tad nuo tada ir pradėjome tai taikyti. Mums pasiteisino šimtu procentų. Aš taikiau tai, nes išbandytos daugkartinės sauskelnės mums nepasiteisino, nes buvau su dukra namuose ir galėjau sau leisti, esant reikalui nunešti vaiką ant puodo ar virš klozeto. Be to, pastebėjau, kad dukra pati laimingesnė tapo reikalus atlikdama ne į kelnes, aš tapau laimingesnė, nes stebėdama nekalbančios dukros ženklus, ją pažinau dar artimiau, bendravau su ja dar daugiau ir beveik visada būdavome tame pačiame kambaryje, kad pastebėčiau artėjant "reikalą". Pati perlaužiau savo mąstymą ir įpročius: važiuojant mašina, sustodavau reikalui esant, mieste užeidavau į kavinę pasinaudoti tualetu, pastebėjusi, kad vaikui yra poreikis. 11 mėnesių Augustė ėmė garsu prašytis ant puodo, paskutines vienkartines sauskelnes (kadangi daugkartinės nepasiteisino, tai naudojome vienkartines užtraukiamas kaip "triusikėliai" važiuodami kur nors (dėl ekstra atvejų), tačiau vistiek kaskart užeidavome į kokios kavinės tualetą ar naudodavome puoduką, o namuose naudojome tiesiog triusikėlius, palą, vilnones kelnytes). Žymiai sumažėjo sauskelnių pirkimas, kai tik pradėjome taikyti natūraliąją higieną, o paskutinį poką nupirkome 13 Augustės gyvenimo mėnesį ir jo jau taip ir nebespėjome viso išnaudoti...iki 16/17 mėnesio dar naudojome naktimis (mat Augustė miegojo atskirai nuo mūsų) ir kur nors važiuodami sauskelnę, kuri dažniausiai būdavo tuščia (ir tai tik dėl to, kad aš kažkodėl nesugalvojau, kad galima užtiesti ką nors neperšlampamo lovoje ir pasiruošti atsarginį paklodės komplektą, kad naktį iškart pakeisti). Pusantrų metų būdama pati nusimaudavo pėdkelnes ir atsisėsdavo, "bėdos" ištikdavo tik prasidėjus ligai, tačiau ir šis dalykas susitvarkė, kaip ir turėtų, iki trijų metų. Per paskutinę rimtą ligą, būdama 2m.11mėn., nė karto nepridarė į lovą. Tada jau supratau, kad nebereikia tiesti paklotėlio į lovą. Tai dariau ne dėlto, kad tai geresnis ar teisingesnis būdas. Tam pasiryžau, nes mačiau, kad verta tai išbandyti. Tai nėra lengvas kelias, bet daug sužinojau ne tik apie vaiką, bet ir save. Augau kartu su vaiku mokydamasi kantrybės, supratimo, lankstumo, mokymosi nepasiduoti..... tačiau tai savyje turi kiekvienas atrasti asmeniškai. Negaliu pasakyti, kaip būtų buvę, jeigu to nebūčiau dariusi...daugiau apie mano ir Augustės patirtį galima paskaityti kituose mano pasidalinimuose su nuoroda (natūrali higiena). O apie pačią natūralią higieną, vaikų siunčiamus signalus, krizes, mitus ir kitus su natūraliąja higiena susijusius dalykus galite paskaityti čia. Labai kviečiu pasidalinti asmenine jūsų patirtimi ir atradimais :)

Pagrindinės judriojo žaidimo žymės yra šios:
laisvas, savarankiškas vaikų veikimas;aktyvus, kūrybinis žaismingumas;žaisminio veikimo kilninantis smagumas;griežtas taisyklių laikymasis.Šios žymės yra būtinos, kad žaidėjai eitų sveikyn, užsigrūdintų ir stprėtų, kad jie tobulintų išmoktų judesių koordinaciją kintamomis žaidimo sąlygomis, kad jie įsigytų įgūdžių – automatizuotų judesių, kurie savo atlikimo forma atitiktų uždavinį, kad jie pagaliau lavintų psichofizines ypatybes: stiprumą, vikrumą, greitumą, bei ugdytų moralines ypatybes. Vadinasi judriuoju žaidimu būtų galima vadinti savarankišką, kūrybinį, smagų veikimą kintamomis lenktyniavimo sąlygomis pagal priimtas žaidėjų santykiavimo taisykles, kurių griežtai laikomasi, kai praturtinami įgūdžiai bei ypatybės ir pasireiškia asmenybės santykis su jį supančia aplinka.
Siužetiniam žaidimui pagal taisykles būtinas įdomus veiksmas, susijęs su kliūčių nugalėjimu, su įdomaus uždavinio sprendimu. Žodžiai ir daina žaidime turi padėti vaikams įsijausti į kuriamą vaizdą. Rateliai ir suktinėliai priklauso siužetiniams žaidimams. Judrieji žaidimai, neturintys siužeto, yra paremti tam tikro uždavinio, kuris reikalauja vikrumo, sumanumo, įvykdymu (pvz. gaudynės).
JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ REIKŠMĖ
Judrieji žaidimai , kaip ir didaktiniai, priklauso žaidimų su taisyklėmis grupei. Jie yra kildinami iš liaudies žaidimų. Judrieji žaidimai labai vertingi bendram vaiko vystymuisi. Visų pirma jie tenkina vaiko biologinį poreikį judėti, skatina normalų fizinį vystymąsi: pagyvina fiziologines funkcijas organizme, vysto raumenis, fizines savybes ( vikrumą, greitumą ir t.t.), ugdo pagrindinių judesių (bėgimo, šuolio, mėtymo ir kt.) įgūdžius, grūdina organizmą.
Judrieji žaidimai turi įtakos vaikų protiniam lavinimui ir kitoms pažinimo sritims. Suaugęs, supažindindamas vaikus su nauju judriu žaidimu, moko suprasti naujus žodžius, išsireiškimus, žaidimo turinį, taisykles. Eilėraštukai ir dainelės žaidimuose turtina vaikų kalbą, lavina vaizduotę. Žaidimais plečiamas vaikų akiratis apie supančią aplinką, gyvenimo tikrovę, lavinamas dėmesys, atmintis, kūrybiniai sugebėjimai.
Žaisdami judriuosius žaidimus, vaikai pratinami savarankiškai spręsti, rasti išeitį įvairiose žaidybinėse situacijose. Žaidžiant judriuosius žaidimus galima savarankiškai, konkrečiai taikyti savo žinias ir mokėjimus, kūrybiškai pritaikyti jau turimus vieno ar kito judesio įgūdžius. Judriųjų žaidimų judesių ritmingumas, plastiškumas, pačių vaikų sugalvotų figūrų grožis, šmaikštūs, eiliuoti žaidimų tekstai, skaičiuotės, dainelės, muzikinis pritarimas teikia vaikams džiaugsmą, malonumą, estetinį pasitenkinimą.
Itin svarbus judriųjų žaidimų vaidmuo doroviniam auklėjimui. Dažnai vaikai dorovines normas supranta elementariai, nors žino kaip elgtis, bet tų normų ne visada laikosi žaisdami. Jiems sunku laikytis žaidimo taisyklių, deramai elgtis draugų tarpe , planuoti ir derinti savo bei bendraamžių veiksmus, nepajuokti, o geranoriškai padėti draugui nugalėti sunkumus. Daugumą judriųjų žaidimų žaidžia vaikų grupėse, todėl neišvengiamai jiems tenka išmokti savo veiksmus derinti su draugo veiksmais, savo asmeninius interesus pajungti visų žaidžiančiųjų interesams. Taip ugdoma savitarpio pagalba, valia, drausmė, santūrumas, sąžiningumas ir kiti pagrindiniai charakterio bruožai. Geri tarpusavio santykiai kaip atrama ir parama vienas kitam, ypač reikalingi, atliekant įtampos reikalaujančias užduotis.

JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS:

• Elementarūs judrieji žaidimai – tai žaidimai be griežtų taisyklių.
• Sportinia pratimai ir žaidimai.
• Žaidimai pagal taisykles: siužetiniai ir nesiužetiniai.
• Žaidimai, kuriuose yra lenktyninių elementų.
• Nesudėtingi žaidimai – estafetės.
• Pramoginiai.
• Imitaciniai.

JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ ORGANIZAVIMAS

Judriųjų žaidimų organizavimas apima šešis etapus:

Žaidimo parinkimas – atsižvelgiant į vaikų amžių, interesus, norus, nuotaikas, metų laiką, fizinį pasirengimą ir t.t.

Žaidimo vietos parinkimas ir jos parengimas – žaidimo sėkmė priklauso nuo to kokia vieta parengta. Ji pasirenkama atsižvelgus į žaidimo pobūdį, metų laiką.

Vaikų nuteikimas žaidimui – vaikus sudominti judriuoju žaidimu nėra lengva, ypač jei jie yra kuo nors užsiėmę. Todėl suaugusiajam reikia būti sumaniam ir išradingam. Kartais vaikus patraukia įdomi istorija, siurprizas.

Žaidimo aiškinimas – žaidimo taisyklės ir eiga turi būti paiškinami suprantamai, įdomiai. Ilgas aiškinimas vargina vaikus, slopina jų norą žaisti. Žaidimo paaiškinimas yra atsižvelgiamas į vaikų amžių.

Pasiskirstymas vaidmenimis – reikalingas žaidžiant siužetinius judriuosius žaidimus, todėl prieš žaidimo pradžią nustatome kas kokius vaidmenis atliks. Tai gali nustatyti pati mokytoja arba tiesiog išskaičiuojant.

Žaidimo eiga – čia svarbu suaugusiojo vaidmuo, jis turi skatinti sėkmingai atlikti judesius, pasufleruoti geriausią veiksmų būdą, padėti asmeniniu pavyzdžių.

Žaidimo baigimas – baigus žaisti analizuojami ir apibendrinami žaidimo rezultatai.

DIDAKTINIAI ŽAIDIMAI
Didaktinių žaidimų paskirtis - lavinti vaiko protą, plėsti akiratį, mokyti bei įtvirtinti tai, kas buvo išmokta anksčiau. „didaktinis žaidimas - tai suaugusiųjų sukurti mokomieji, lavinamieji žaidimai; jais siekiama lavinti vaikų pažinimo gebėjimus (suvokimą, mąstymą, atmintį), ugdyti kalbą, valingą dėmesį, asmenybės savybes ir kt. Didaktiniai žaidimai priskiriami žaidimų pagal taisykles klasifikaciniai grupei.“
Didaktinio žaidimo struktūroje skiriami šie komponentai: mokomasis (lavinamasis, didaktinis) tikslas (jis vaikams neatskleidžiamas), žaidybinė užduotis, taisyklė, veiksmai. „Didaktiniai žaidimai - savita ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymo, auklėjimo priemonė, atitinkanti šio amžiaus vaikų ypatybes. Tai patraukli vaikų veiklos forma, organiškai jungianti mokimo ir žaidimo elementus.
Šių žaidimų taisyklėse nustatytos veiksmo normos, nurodyta, ką reikia daryti, kalbėti, kaip veikti kiekvienam ir visiems žaidžiantiems. Didaktinių žaidimų tikslas - suteikti vaikams tam tikrų žinių, sudaryti įgudžius, lavinti protnius gebėjimus ir teigiamus charakterio bruožus.
Didaktinių žaidimų turinys siejasi su kokio nors mąstymo užduoties sprendimu (surask daiktą -žaidimas, iš ko padarytas šis daiktas,kas kam priklauso-rusiuoti).
DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ REIKŠMĖ
Šie žaidimai savita mažų vaikų mokymo ir auklėjimo priemonė. Didaktiniuose žaidimuose galima pritaikyti, ko vaikai išmoko, sužinojo, jie lavina mąstymą ir formuoja protinio darbo įgūdžius. Didaktiniai žaidimai gali tobulinti: klausą, kalbines funkcijas, rasti ir nustatyti priežastnius ryšius tarp daiktų, aktyvina ir turtina žodyną. Visi lavina vaizduotę, mąstymą, atmintį, ugdo valią. Žaidimai plačiai taikomi mokymo procese, stengiantis sudominti vaikus, pasiekti reikiamą žinių įsisavinimą.
DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ STRUKTŪRA
Didaktinio žaidimo savitumą sudaro tai, kad jame glaudžiai siejasi du pradmenys: pažintinis, lavinamasis ir žaidiminis, įdomusis. Jie turi tam tikrą struktūrą, kurią sudaro didaktinė (mokomoji) užduotis, žaidimo veiksmai, taisyklės.
Didaktinė (mokomoji) užduotis - pedagogo tikslas, įgyvendinantis programos reikalavimus, skatinantis vaikų protinių gabumų lavėjimą. Didaktinių užduočių turinį sudaro: supažindinimas su aplinka, gamta, elementarių matematinių vaizdinių, kultūrinių - higieninių įgūdžių formavimas, kalbos, mąstymo, dėmesio ir kt. psichinių procesų ugdymas. Žaidimų rinkiniuose didaktinės užduotys paprastai nurodomos prie kiekvieno žaidimo aprašymo. Turi būti nustatyta užduotis, kuri lavintų vaiko protą, žadintų interesą, praturtintų naujomis žiniomis. Didaktinių žaidimų turinį sudaro supažindinimas su aplinka, gamta, žmonių darbu, socialinių įgūdžių sudarymas, kalbos, dėmesio, atminties procesų ugdymas.
Žaidimo veiksmai - aktyvi vaikų veikla žaidžiant: daiktų, žaislų slėpimas, atradimas, ridenimas ar kiti veiksmai su jais, vaidmenų, aktyvių judesių atlikimas, lenktyniavimas, fantų išpirkimas. Veiksmų gali būti keletas. Tokiu atveju vaikai ilgesnį laiką sukaupia dėmesį ir patys to nepastebėdami geriau įsisavina didaktines užduotis. Galima sakyti, kad veiksmas yra pagrindinis didaktinio žaidimo elementas. Veiksmas vienintelis užduoties atlikimo būdas žaidime. Tai vaiko aktyvumo išraiškos būdai. Vaikams rezultatas nesvarbus, jiems įdomu pats procesas – žaidimas.
Taisyklės nusako, ką ir kaip turi veikti kiekvienas žaidimo dalyvis. Būna greito sprendimo, apribojančių žaidimo veiksmus, nurodančių laipsnišką žaidimo turinio vystymąsi, taisykles. gali būti: 1) greito sprendimo 2) apribojančios žaidimo veiksmus 3) nurodančios laipsnišką žaidimo turinio plėtotę.
Kiekvienas didaktinis žaidimas turi tam tikrą pabaigą. Žaidimas baigtas, kai pasiekiamas laukiamas rezultatas - sėkmingai atliktos užduotys.
DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS
Didaktiniai žaidimai sąlygiškai pagal didaktinės medžiagos specifiką, klasifikuojami taip:
1) žaidimai su žaislais, daiktais;
2) spausdintiniai stalo;
3) žodiniai;
4) muzikiniai.
Tiksliau žaidimus galime suskirstyti pagal turinį (supažindinimo su aplinka, su gamta, kalbos ugdymo ir kt.). pagal šį principą sudaryti daugelis didaktinių žaidimų rinkinių. Iki mokyklinio auklėjimo teorijoje ir praktikoje visi didaktiniai žaidimai pagal didaktinę užduotį ir jos sprendimo pobūdį klasifikuojami į žaidimus - pratybas ir tikruosius didaktinius žaidimus. Žaidimai - pratybos skiriami tam tikrų siaurų vaiko protinio lavinimo uždavinių sprendimui. Juos organizuoja suaugusieji vienam vaikui, pogrupiui ar grupei. Be suaugusiojo aktyvaus dalyvavimo vaikai patys nesugeba žaisti. Tikrieji didaktiniai žaidimai yra skirti spręsti įvairiems lavinamiesiems – auklėjamiesiems uždaviniams, pasižymi žaidimo veiksmų įvairove, nesudėtinga organizacija, todėl juos gali savarankiškai žaisti vieni vaikai.

Kadangi dabar lankau ankstyvojo užsienio kalbų mokymo kursus, kur akcentuojama žaidimo svarba, tai pamaniau, kad dar gal kam bus įdomu sužinoti, kuo žaidimas svarbus pradinukams. Ir kad tai nėra tik šiaip, bet kad learning can be fun :)
POPULIARIAUSI JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ŽAIDIMAI
Tokiame amžiuje vaikas darosi savarnkiškesnis, smalsesnis, sumanesnis, nereikalauja suaugusiojo dėmesio ir nuolatinės priežiūros, todėl vaikai dažniausiai žaidžia buitinės ir artimiausios visuomeninės, socialinės tematikos žaidimus(šeima, statybininkai, vairuotojai, gelbetojai, gydytojai).Žaidimo temą dažniausiai lemia turimi žaislai, daiktai.Tai pakartojamas suaugusio žmogaus(daktaro, tėčio, policininko) veiksmus.Taip vaikai mokosi socialinių naujovių.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų žaidimai pradinės mokyklos pamokoje
Augantis vaikas keičiasi, plečiasi jo gyvenimo patirtis, interesai, todėl keičiasi ir tradiciniai žaidimai. Tai rateliai, ramieji ir judrieji, vaidybiniai, vaizduojamieji, dialoginiai, imitaciniai ir kitokie žaidimai. Šie žaidimai formuoja vaiko asmenybę, yra svarbūs jo protinių (mąstymo, teksto suvokimo, žinių, žodyno, judesių pobūdžio, eigos įsiminimo), fizinių (lavinamos visos raumenų grupės, judesiai), dorovinių (veiksmų, poelgių), estetinių įgūdžių lavinimui. Labiausiai taikytini žaidimai mokant skaitymo yra inscenizacijos, žodžių kortelės, dėlionės, loto, kūrybiniai žaidimai, paslėptos raidės spėjimas. Mokant skaitymo, daug dėmesio teikiama žaidimams su smulkiosios tautosakos elementais. Mokytojai teigia, kad vaikai noriai žaidžia šiuos žaidimus, jų metu atsiskleidžia kūrybiškumas, tam tikri charakterio bruožai. Žaidimų dėka vaikai patiria daugiau emocijų, jie ima labiau pasitikėti savimi, gali atskleisti savo mokėjimus ir įgūdžius, išreikšti save ir, žinoma, jų dėka mokytojai gali patikrinti turimas mokinių žinias. Žaidimai užkerta kelią nuoboduliui ir nuovargiui, skatina bendravimą ir bendradarbiavimą, žaizdami vaikai mokosi atsakomybės už savo veiksmus, yra skatinami pasitikėti savo jėgomis formuojasi savarankiškas mąstymas. Naudojant žaidimų metodą pamoka tampa įdomesnė, patrauklesnė, lengviau įsisavinama mokomoji medžiaga. Kodėl verta įtraukti žaidimus į udymo procesą:
Žaidimas turi ypatingą reikšmę vaikui ir jo vystymuisi, todėl žaidimas - labai svarbi veikla pamokoje.Žaidimas - svarbi didaktinė priemonė pamokoje.Žaidimų panaudojimas pamokoje priklauso nuo pedagogo pasirengimo, kūrybiškumo.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų laisvalaikio žaidimai
Žaisdamas vaikas patenkina svarbiausius savo poreikius (bendravimo, pažinimo, judėjimo). Žaidimas laisvai pasirenkanti veikla teikianti malonumą. Vaikų žaidimai įvairūs (dėliojamieji, konstruojamieji, statybiniai, sportiniai (bėginėjimo, šokinėjimo, mėtymo, kamuolio žaidimai, kompiuteriniai žaidimai, mokomieji žaidimai ir t.t. žaidimai yra žaidžiami tam kad vaikai atsipalaiduotų, nuo protines veiklos. Mokiniai žaidimo metu pailsi ir po jo geriau mąsto, atlieka užduotis.


ŽAIDIMAI PAGAL TAISYKLES
Didaktiniai žaidimai.
Ugdo ikimokyklinukų gebėjimus, pojūčius, suvokimą, formuoja vaizdinius, teikia žinių.
Judrieji žaidimai.
Turi aiškų sumanymą, taisykles, veikėjus. Lavina vaikų judesius, ugdo valią, nuovoką, kelia teikgiamas emocijas, teikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savo jėgomis.
Imitaciniai- modeliuojamieji žaidimai.
Tai realių ar hipotetinių situacijų, aplinkybių, santykių moduliacijos, kurią lydi tariami sunkumai, kliūtys. Šiems žaidimamas būdingas lenktyniavimas.
Kompiuteriniai
Reali ar hipotetinė žaidimų situacija sumodeliuota elektroninėje mašinoje.

Pirmoji savaitė: Augustė darželin, aš-darban, tėtis - komandiruotėje (prieš tai Augustė buvo sanatorijoj, tai nežinojau, ką reiškia suruošt vaiką darželiui ir pačiai suspėt į darbus)...laukiau jos šiek tiek su baime...bet pasirodė ne tokia ir baisi :) aišku, keltis tenka anksti, bet kai kiekviena minutė paskaičiuota ir nenukrypus nuo plano, visai ramiai praėjo šios dienos. Į darbą užsiplanavau nueiti valandą anksčiau, tai abu kartus pusvalandžiu vėliau parsiradau darbe, bet dar turėjau visą pusvalandį iki realaus darbo pradžios. Augustę stengiuosi kelti anksčiau, nors iš trijų dienų dvi dienas pati atsikėlė itin anksti (tai įtakoja ir dieninis miegas darželyje, įtariu), tai tuo tik apsidžiaugiau. Dėl netikėtos situacijos, kai daržely staiga nebuvo kelių auklėtojų, į mažiukų grupę atėjo porą dienų svetimos auklėtojos kelioms valandoms, tai psichologiškai buvo sunki itin pirmoji diena. Augustė pusantros valandos vakare negalėjo užmigt, vis kūkčiojo liūdesio apimta ir kartojo, kad nenori į darželį, tačiau bandžiau ją stipriai apkabinusi palaikyti ir antroji diena be savos auklėtojos keletą valandų buvo daug lengvesnė. Iš ryto paliūdėjusi ir pradėjusi verkti, greit užsimanė užsiimti su plastelinu, o po to, anot auklėtojos, viskas ėjosi puikiai. Džiaugiuosi, akd turi grupėje mylimą draugę, tai jaučiu, kaip tai motyvuoja vaiką džiaugtis darželiu. Atėjus pasiimti, ji buvo linksmut linksmutėlė, kad būtų dar linksmiau, ėjome su rogėmis pavažinėti po darželio. Ir namo grįžome laimingos iki ausų :)
Keista, anksčiau atrodė, kad bus be galo sunku (gal ir bus, kolkas dar per anksti sakyti), bet vistik treji metai labai skiriasi nuo to, kai vaikui yra vieneri ar dveji metai. Nė nesitiki, kad tiek daug metų taip greitai prabėgo. Ir praėjus vos porai savaičių jau nesitiki, kad aš nedirbau (na, mokiausi įtemptai, aktyviai dalyvavau mamų klubo veikloje, tačiau vistiek buitis buvo didžiausia gyvenimo dalis) tieeek laiko...negaliu to suvokti...kaip gera dirbti :) Turbūt dėl to, kad gera dabar, nėra jokios nostalgijos tiems prabėgusiems metams...Mėgavausi jais, mėgaujuosi ir dabartiniu metu :) Savotiškas "medaus mėnuo" vėl pradėjus dirbti :)))

Aš, kaip ir dauguma mamyčių, išgyvenu, kaip greitai tas mano vaikas auga, nors vis dar ji man maža maža...tik tas stiebimasis aukštyn, vis protingesnės frazės ir pamąstymai, didėjantis savarankiškumas, gebėjimas vis naujai suktis iš situacijos, rodo, kaip laikas nestovi vietoje...ne, neliūdžiu, šiek tiek jaučiu nostalgiją tam, kas nebegrįš, tačiau džiaugiuosi kiekviena diena matydama, kaip auga mano dukra.Vienas iš iššūkių, su kuriais susidūrėme, nors realiai nespėjau pajusti, kad tai iššūkis, yra "puoduko atsisakymas. Tam pradėjome ruoštis likus geram mėnesiui iki Augustės 3-čiojo gimtadienio. Vieną dieną tiesiog ėmėm kalbėti, kad gal per gimtadienį jau išnešime į rūsį puoduką (išlydėjimo šventė), nes Augustei jau bus visi 3 metai, ir ji jau kaip tėveliai eis į tualetą. Augustė, kadangi jau kelis mėnesius iki gimtadienio laukė, kol galės rodyti nebe du, o tris pirštus, tai puoduko atsisakymas jai ir pačiai pasirodė lyg paaugimo etapas.Atėjo ta didžioji diena. Augustė su džiaugsmu išnešė į rūsį puoduką. Ir negalėjau tuo patikėti, bet nuo to laiko, jau geros kelios savaitės, kaip ji nė karto neužsiminė, kad norėtų "puoduko". Tarsi jo nė nebuvo. Tik eilinį kartą pasitvirtino mano įsitikinimas, kad vaikus reikia po truputį ruošti, juos įtraukti į tą procesą, paklausiant, primenant apie tai, kas gi įvyks, leisti prisidėti prie pačio proceso (Augustė pati paėmė ir nešė puoduką). Ir aišku, svarbu sudaryti sąlygas vaiko nepriklausomumui pasikeitusioje situacijoje. Tarkim mūsų atveju, Augustei yra pastatyta kėdutė, kad galėtų įsijungti šviesą pati, laiptelis prie klozeto, visa kitą puikiausiai pati geba. Tačiau tai nereiškia, kad visada eina pati, oi ne, dažniausiai kviečia eiti kartu, tačiau jau ne vieną ir ne du kartus pati viena ėjo, nė neužkliudydama tėvų (aš suvedu į tai, ar vaikas tuo metu yra prisisotinęs dėmesio, ar nori būti kartu).Aš džiaugiuosi, kad taip paprastai, iš anksto ruošiantis, pavyko pereiti prie naujo etapo :)

Kaip aš mėgstu greitai pagaminamus ir skanius dalykus :) Kadangi draugai sumąstė atvykti mano mylimo vyro pasveikinti šeštadienį su gimtadieniu, tai puoliau gaminti tortą. Jis yra mano variacija "aptingusių bruknių" pyrago. Bent jau man pralenkė tinginį kelis kart :)

Taigi naudojau:
1 pok. varškės
pusė indelio (tiksliau pagal skonį) kondensuoto pieno
1 pok. sviesto
2 pok sausainių (maišau šokoladinius su šviesiais)
saldainiai ir tarkuotas šokoladas - papuošimui

Iš pradžių sutarkavau sviestą ir ištryniau gerai su kondensuotu pienu. Įdėjau varškę. Vėl išmaišiau. Sudėjau sutrupintus sausainius (rekomenduojama į 6 dalis laužyt, bet aš smulkiau laužiau). suformavau meškiuką ir papuošiau saldainiais, dar užbarsčiau tarkuoto šokolado. Palikau stingti iki ryto.
Ryte visi gardžiavomės tortuku. Alpome nuo skonio visi :) Tik Augustė nusirankiojo saldainiukus ir torto nebereikėjo jai.
Džiaugiuosi savo naujuoju atradimu :) Draugai irgi galės mėgautis lankydamiesi svečiuose šiais metais, kol neatrasiu dar ko nors :D

Augustė jau tiek užaugo, kad nesvarbu, kiek laiko ji nemato brangių žmonių, ji juos nešioja širdy. Atvažiavo vakar krikšto tėveliai pasveikinti jos su gimtadieniu, o ji atsistojo prie nuotraukų ir rodo krikšto mamai nuotrauką, kur jos abi kartu. Ir tauškėjo tauškėjo su krikšto tėvais be perstojo...gera matyti, kaip tą branginimą nešioja širdutėje ir išgyvena džiaugsmą pamačiusi tėvelius (taip mes vadiname krikšto tėvus :) )

Apie šį dalyką mums papasakojo Ankstyvojo užsienio kalbos mokymo kursuose. KAip laukiau kol išbandysiu. Išbandžiau jau pirmose pamokose. Realiai gali pamatyti, kaip laiko limitas motyvuoja vaikus siekti geresnių rezultatų. Vistik pasiteisino kolkas tik su trečiokais ir ketvirtokais. Antrokams laiko limitas ir matymas, kaip laiko vis mažėja, bent jau kolkas sukelia daug streso ir ne vienas ima šaukti "nenoriu, nedarysiu, vistiek nespėsiu" (Jau žinau, kaip bandysiu mažinti tą įtampą).Vyresnius žiauriai motyvuoja. Negaliu atsidžiaugti šiuo atradimu :)

Su sniegingąja žiema :)

Manau, kiekvienai mamai susilaukus kūdikėlio ima kilti klausimai, kaip ugdyti vaiką, į ką reikėtų atsižvelgti kiekvienu vaiko raidos etapu, su kokiomis problemomis susiduriame ir kaip jas spręsti? Tad šį penktadienį mamų klube svečiuosis psichologė, turinti tikrai nemažą patirtį, ir pradės kelių susitikimų ciklą tema "Natūrali vaiko raida ir auklėjimas" (I dalis).

Tad labai laukiame atvykstant visų su jūsų mylimiausiais vaikučiais šį penktadienį 11 val. 106 salytėje.

Nepamirškite prigriebti šiltų kojinių arba šlepečių ir ko nors prie arbatos ;)

Pagaliau prisnigo. Slidės visai šeimai nupirktos dar prieš Kalėdas. Laukėm sniego. Sulaukėm. Igoris jau kelias dienas svaigo apie "Snaigę". Tai kaip gi nenuvažiuosi? Gi reik, kad slidės atsipirktų :DDD Vyras greit nučiuožė, nes matėsi, kad Augustės tempu čia tik aš galiu šliuožti :) kaip pirmam kartui, tai pašliuožė gal 50 metrų (sakyčiau, visai neblogai), tada bėgau iki mašinos jos slides padėti, kol mažė saugojo mano slides, ir grįžme abi į trąsą, aš su slidėmis, AUgustė - su lazdomis. Ir ką, mergina bent jau kilometrą ramiausiai pati su lazdom nuėjo, o aš normaliai, su stotelėm, šliuožiau. Po to prasidėjo linksmybės: "mama, noliu sysiu". Tai buvo to antrojo kilometro linksmybė, trečiojo kilometro linksmybė buvo ne tik "sysiu", bet ir panešk" (ojei, kaip gailėjausi, kad sumąsčiau pašliuožti ta 4 km trąsa, kad nepaėmiau rogių arba nešioklės). Tad likus geriems pustrečio kilometro iki finišo teko pasiimt slides į rankas, vaiko ranką ir pėdint, sumąstyt visokių fintų...teko ir panešti. Nešiau kantriai, bet vienoj rankoj slidės, kitoj 17kg sveriantis vaikas...iššūkis, sakyčiau. Tai po kantraus ilgoko nešimo pasiguodžiau jai, kad aš esu pikta, nes man viską skaudą, mat sunku ją nešti, po milisekundės vaikas pareiškė "mama, paleisk, noliu eiti". Nesupratau, perklausiau. Pakartojo. Paleidau. Daugiau, apie gerą kilometrą nebesiprašė ant rankų, bet vis darėme stoteles poilsiui, ir įveikėme tuos 4 km. Išties oras buvo puikus, visiškai nesušąlome...tačiau kitam kartui bent jau pati eisiu be slidžių :D gera pamoka :) o va tėtis mūsų labai sušąlo, nes jis nesitikėjo, o ir mes pačios neistikėjome, kad eisim tuo 4 km, tai jis kantriai mūsų laukė sušalęs ir pyktelėjęs...telefų neturėjom, tarpusavy nesutarėm...ech...tai ir neturėjau kaip pasiteisint, tačiau vistiek buvo nenusakomai smagu matyti tiek daug slidininkų, persimesti keliais žodžiais ir taip gerai prasieiti mišku žiemą :)

Klausėmės su vyru ir lūžom, kas mūsų vaikas labai panašiai žaidžia su tėčiu (aš į šią veiklą būnu įtrauktą tik siūlant, kur tėčio ieškoti)...įtariu, kad ne mes vieni susiduriame su panašiais žaismingumais :)

Čia aš apie savo mamą ir anytą...jos man abi toookios brangios, kad nebėra ką ir pridurti...kai prieš savaitę važiavom anytos sveikint su gimtadieniu, supratau, kad per 10 metų pažinties aš šalia jos jaučiuosi lyg dukra. Jei yra reikalas, nebijau paskambinti ne tik mamai, bet ir anytai. Pirmais metais ji man atrodė šalta, visą laiką galvojau, jog tai dėl to, kad sūnus augino...gal...nežinau (neteks to patirti :) )...tačiau labai pasikeitė santykis atėjus Augustei į visų mūsų gyvenimą. Kaip močiutės ją myli, kaip mes su vyru džiaugiamės, kad ji turi tooookias mylinčias močiutes. Abiems močiutėms (seneliams tai kiek ten reikia - tik pažaisti su vaiku ) galime patikėti su ramybe širdyje mūsų brangiausią turtą. Ir kai Augustei sanatorijoj kilo bėdų dėl mankštos, abi labai dėl to išgyveno ir iš abiejų buvo aišku, kad tas taip tikrai nepraeis :) ir nepraėjo :) va čia tai močiutės! Džiaugiuosi, kad jos yra mūsų ir Augustės gyvenime.

Tegul pedagogai įkvepia vaikams meilę darbui be savavališkų sankcijų, paaiškindami tik natūralias vieno ar kito veiksmo pasekmes. Mes neturime mokyti vaikų konkuruoti ir varžytis. Tam, kad mokiniai suprastų ir įvertintų begalinę charakterių ir protų įvairovę, jie negali apsiriboti nekintančia ir visuotine pirmūno koncepcija.

Paskambino šiandien mama, kuri su AUguste yra dabar sanatorijoje, ir pasiguodė, kad rytoj nebeis su Auguste į mankštą. Jau įtariau dėl kokių priežasčių...
Prieš pusę metų Augustei tai buvo įdomiausias užsiėmimas sanatorijoje, tada ji ėjo į individualią mankštą ir nuostabi kineziterapeutė ją prisijaukino, tada ji buvo labiau paklūstanti nei nepaklūstanti. Per šiuos pusę metų Augustė paaugo...ne taip lengvai viskam pasiduodanti, išgyvena ryškų stresą keičiantis aplinkai, situacijoms ar jausdama spaudimą. Kadangi individualioj mankštoj ji ne viską sutiko daryti ir susitvakryti su ja nebuvo lengva, tai paiūlė mums pabandyti grupinę mankštą (mnat matydama kaip kiti daro, ji irgi norės daryti - viduj sukėlė juoką, nes aš pažįstu savo vaiką ir žinau, kad šita frazė niekada neveikė jos atžvilgiu), na ką, nusprendžiau, kad galv verta pabandyti. Pirma diena: visi vaikai susėdę ant suolo daro kvėpavimo pratimus išskyrus vieną, kuris malasi ir susigalvoja vis sau kitokios mamos, tuo pačiu mamos yra nuolat grasinamas ir užgauliojamas, tokiu būdu gauna itin daug dėmesio ir iš dviejų kineziterapeučių, ir toliau nedaro...Augustė visa įsitempusi, sutinka eiti tik kartu su manimi, sėdžiu šalia, ji į mane įsikniaubusi, nedaro nė vieno pratimo, bet kai prasideda aktyvūs pratimai - šokinėjimas per lankus, dviračio minimas, kamuolio mėtymas-vaikas tarsi pasikeičia. Taip prabėga ir mūsų antra, trečia diena. Tačiau vakarais ji man jau primena pati kai kuriuos pratimus, kurių salėj nė pro kur nedarė. Ketvirtą dieną aš vėl šalia ir vis paprašau, kad papūstų man į ranką, nedrąsiai papučia, tada ji pamato, kad viena kineziterapeutė eina kirpti šiaudelių, supranta, kad gaus šiaudelį ir pradeda daryti vieną antrą trečią pratimus. Aš vis laimingesnė. Tačiau...nuo vakar ji sanatorijoje su močiute ir dainelė prasidėjo iš pradžių...Augustė vėl nebedaro pratimų ir kasdien vis labiau yra užgauliojama visų akivaizdoje, kad va visi nedaro, o ji ne, ji negaus baliono, nes nedaro, po to visiems išdalinami kamuoliai kitiems pratimams, jai - ne, kol galų gale uždraudžiama jai daryti visus pratimus, kuriuos ji mėgsta, nes nedarė, kurių nemėgsta. Vaikas apsiverkia, mano mama pasibaisėjusi pasiima vaiką iš mankštos. Ir ištiesų žinau, kad Augustė labai mėgsta mankštą, tačiau visi vaikai ir priėjimas prie jų yra skirtingas... šios kineziterapeutės nesugebėjo rasti priėjimo prie jos, nesuvokusios, kad švelnus spaudimas nepadeda, pradėjo spausti vis stipriau, kol galų gale visiškai nubaudė vaiką, atimdami galimybę dalyvauti bet kokioje veikloje. O vaikas, tegu jis ir tik 3 metų, bet nei kineziterapeutei, nei kitiems vaikams netrukdė daryti mankštos, tačiau n e p a k l u s o komandoms. Nežinau, gal laimingos pasijuto kineziterapeutės, kad pasiekė savo - pravirkdė 3 metų vaiką.

Kodėl apie tai rašau? Nes skaitydama šį straipsnį apie vertinimo ir egzaminavimo prasmę kažkaip ir pagalvojau, kad kartais tikrai egzaminai ir vertinimas nuolatinis varo žmogų į neviltį ir žlugdo nei stiprina pasitikėjimą savimi...ir dėl to nuolatinio vertinimo nėra kada rūpintis vaikų emociniu būviu...nes jų savijauta per nelyg surišama su vertinimu, ne daroma veikla...su kitų vaikų lyginimu...

Ne vieną ir ne du kartus šiandien teko išgirsti "Kaip pirma diena? Depresija dar neapėmė? Nesunku?" Įdomu, bet vistik sklando požiūris, kad trys metai kitokios - buitinės, ne darbo veiklos, turi žmogų tarsi apauginti kerpėmis iš visų pusių...Ne, nesijaučiu sudepresavusi, nesijaučiu tarsi iššokusi iš vienos terpės į kitą, nesijaučiu! Jaučiuosi labai natūraliai, tarsi buvime toje akimirkoje...pamenu, kai tik pagimdžius Augustę laukiau, kada ateis ta daugelio mamų kartojamas išgyvenimas "gimdyčiau ir gimdyčiau", praėjo kelios valandos po gimdymo, diena, savaitė, mėnuo, keli mėnesiai...aš jaučiausi taip natūraliai tame kame esu, nebuvo bloga man galvoti apie gimdymą, tai buvo stebuklo akimirka, stebuklą aš laikiau savo rankose, negalėjau ir nenorėjau galvoti apie kitą stebuklą žiūrėdama į šitą mažytį neįkainojamą turtą, tiesiog puikiai suvokiau esanti realybėje ir laiminga tuo pačiu.Aš per tuos trejus metus jaučiuosi tiek daug gavusi, kad man sunku suvokti, kai sako, kad moterys izoliuojamos, užsisėdi, iškrenta iš darbo rinkos ir pan. Aš taip paaugau, sustiprėjau, išsiskleidžiau, pati savęs kartais atpažinti negaliu...ir jei kas būtų pasakęs, kad taip pasikeis mano vidus, nebūčiau patikėjus. O vidus yra išorinio gyvenimo atspindys. Aš tiek paaugau, kad neišgyvenau streso galvoje (nes organizmas ryškiai išgyveno), aš jaučiausi laiminga būdama šiame pokytyje, jaučiausi jam pasirengusi ir pribrendusi, jaučiausi atėjusi praturtėjusi ir turinti ką duoti. Aš jaučiausi norinti vėl kuo greičiau viską prisiminti, ką esu primiršusi, besiminti, kas pasikeitė per tuos keletą metų. Aš - galinti priimti iššūkius. Man kažkuria prasme tai nauja, nes kai esi toje pačioje aplinkoje nematai to proceso vyksmo taip ryškiai, bet pakliuvus į kitą aplinką imi suvokti, kad kažkaip tau gerai :)Įtemptos studijos pastaraisiais metais neabejotinai daug prisidėjo prie pasirengimo grįžti į darbą.Kolegos pedagogai mane supras, žinantys, ką reiškia vidury metų grįžti į mokymo procesą, perimti dalį mokinių iš kitos mokytojos...tačiau visos mano baimės buvo nepagrįstos... jaučiausi lyg gyvas eksponatas: į klasę vis traukė būriai mokinių susipažinti su nauja mokytoja. Su kai kuriais susidraugavome jau per pirmas kelias pertraukas. Po vienos pamokos atėjo dvi mielos mergičkos ir stipriai apsikabino. Vienos pamokos metu vaikas, kuris nesineša nieko į pamoką, pasiėmė lapą (WOW pamaniau), viena mergytė iš pamokos išėjo džiaugsminga, nors į pamoką atėjo su ašaromis. Man svarbu, kad visų pirma mokiniai jaustųsi gerai, stengiuosi pirma matyti žmogų, ne vertinimą, mano tikslas duoti ir sudaryti sąlygas, kad jie galėtų pasiimti kuo daugiau, o kiek jie pasiims, jau priklausys nuo jų. Tuo pačiu mokant gerbti kitą žmogų, tvarką ir klasės taisykles. Po pirmųjų keturių pamokų aš išėjau LAIMINGA!

Augustei jau 3!!!
103 cm ir 17 kg. Aukšta pana :)
Ji mūsų jautruma. Per šiuos trejus metus jau baigiu priimti jautrumą kaip jos dalį. Kartais norėtųsi, kad taip jautriai nereaguotų į aplinką, žodį, joks žmonių iš šalies spaudimas nepadeda, tik pablogina situaciją. Tačiau džiaugiuosi jos jautrumu ir empatiškumu kitiems žmonėms. Jai svarbu žmogus, ne dovana, o žmogus (kolkas bent jau).
Ji labai mėgstanti sportuoti. Nuo rugsėjo mėnesio lankom kartu baseiną ir jau pradėjo plaukti viena su lazdelėmis. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi ja. Ji didžiuojasi savimi, vis kartoja "as pati plaukiu". Kad ji pastarąjį pusmetį transformavosi į jau atskirą asmenį rodo ryškūs pokyčiai jos elgesyje ir neįtikėtinas (nes aš vis tikiuosi šių pokyčių vėliau) sąmoningumas visame kame. Taip pat jos atmintis, kai ji šiandien pasakė, kad piešiny (kur prieš metus dėjome visi rankas) ne mano, o tėčio ranka raudona (nors aš buvau įsitikinus, kad mano), nors tą piešinį darėme prieš metus.
Kai paklausiau, ką norėtų lankyti: gimnastiką, dainavimą, šokius (kažkodėl tai nepasiūliau piešimo..), ji nedvejodama pareiškė, kad gimnastiką.
Augustė - gabi kalboms. Tai susiję ir su jos atmintimi ir domėjimųsi kitomis kalbomis, ir aiškiu atskyrimu savos kalbos nuo kitų. Jei pasakai žodį "rusiškai" pradeda dainuoti liūtuko ir vėžliuko dainą rusiškai, taip pat kaskart pradeda kalbėti japoniškai (pagal garsus jaučiu mėgdžiojimą iš filmuko "My neghbor Totoro") ir labai greit išmoko dainos žodžių daugiau negu aš, skaičiuoja angliškai iki dešimt ir labai mėgsta dainą "Ten little aeroplanes". Nė karto nėra susinervinusi, girdėdama knygutę skaitomą rusiškai ar angliškai. Kaip tik mėgaujasi tuo. PAstaruoju metu pradėjo išrinkinėti žodžius ne tik iš rusų kalbos, bet ir iš anglų, vieną kartą girėjau kaip žiūrėdama "My neighbor Totoro" sušuko "tėti" japoniškai, o tada lietuviškai.
Augustės ergoterapeutė įvardino ją kaip labai kantrią, susikoncentruojančią ir pabaigiančią veiklą iki galo, anot jos, dauguma tokio amžiaus vaikų sugeba dėmesį sukoncentruoti vos kelias sekundes. Gera girdėti, kad mūsų pastangos ugdant šias savybes nenueina veltui (ji būtent tai ir pabrėžė, jog labai svarbus tėvų indėlis tame).
Pastaruoju metu Augustė tiesiog pakvaišusi dėl dviejų dalykų: raidžių ir dėlionių. Nė nežinau, kiek ir kokias raides (be A, T, I, V, S, E) ji žino, bet tikrai geras 10 minučių kartu žaidžiame žaidimus su raidėmis. Pažįstamas dėliones jau dėlioja daugumoje pati (iki 40 dalių). Naujas dėlioja pagal personažų spalvas, dar nesuvokia, kas yra dėlionės rėmas. Pirmąją dėlionę, kurioje buvo tiek dalių, kiek mūsų abėcėlėj, sudėjo būdama kažkur 2 metų ir 1 mėnesio, tačiau aišku su mamos nuolatiniu paskatinimu, nes dėmesį sukoncentruot ilgesniam laikui nelengva.
Ji - mano ramintoja. Jeigu kas nutinka, sako "nieko tokio, uzgis i vestuviu (iki vestuvių užgis)".
Labai diplomatiška. Nuolat bando derėtis ir siūlo trečią variantą, tačiau esant rimtam reikalui ir argumentuojant, dažniausiai nuolankiai priima tėvų nuomonę.
Suvokia ir geba įsivardinti emocijas "laiminga/nelaiminga" "liūdna/linksma".
Kai nori saugumo visada kartoja "aš tave myliu" "myliu tave" "kaip as tave myliu"
Tik pajutusi spaudimą, puola į isteriją.
Puikios orientacijos: sanatorijoje jau po kelių dienų pradėjo tokiais maršrutais/labirintais viena vaikščiot, kad man ne tik plaukai piestu stojosi, bet ir širdis virpėjo.
Piešiny jau geba atspindėti tai, ką mato kitų piešiama: saulę, veiduką, žmogeliuką, grybą. Net jei ir nupiešia "nesąmonę", paaiškina, ką nupiešė.
Žino savo pavardę (sestobojenia) ir jai labai svarbu, kad ir mamos ir tėčio tokia pati pavardė, jaučiasi sava. Jai įdomu, kokia antytės, lėlytės pavardė....
Turi mylimiausią spalvą - rožinę. Kodėl taip yra, do not ask. Niekas niekada jai nepiršo jokių spalvų, nes mes nesivadovaujame skirstymu į berniukiškas/mergaitiškas spalvas. Tiesiog šita spalva jai yra mieliausia ir taškas :)
Labai brangina mūsų ir savo draugus, su jais kuria savo santykį. Maldelėj nuolat prisimena juos.
Myli mamą, tėtį ir kitus brangius žmones taip pat stipriai, nieko neišskirdama (toks mūsų kaip tėvų tikslas - nekišti vaiko į konfliktus ir mokyti branginti gimines ir draugus).
Šiandien išlydėjo pati savo puoduką į rūsį ir nuo šiol eis jau tik į tualetą. Ruošėsi šitam momentui visą mėnesį.
Jaučiuosi esanti be galo apdovanota nuostabiu vyru, kuris per pastaruosius metus kaip tėvas mano akyse taip išsiskleidė, kad nenorėčiau savo vaikui geresnio tėvo negu jis, apdovanota nuostabia dukryte, vien dėl to, kad visada svajojau apie dukrytę ir tai, kad žaviuosi jos lankstumu, diplomatiškumu, jos reiškiamom emocijom, jos branginimu kitų žmonių, kartais net sunku sovokti, kad TAI - MANO DUKTĖ.
Džiaugiuosi, kad galėjau būti šalia šiuos tris metus ir jų neiškeisčiau į nieką kitą. Jei manęs kas paklaustų, ar jautiesi užsisėdėjusi - ne, nes investavau į tai, kas neįkainuojama, nes nesėdėjau, o nuolat veikiau, būdama šalia, žaisdama kartu, veikdama kartu. Ir tie metai niekada nebgrįš...bet jie yra įrašyti ten, kur jų niekas neištrins - Š I R D Y J E

Vakar AUgustė juokino mus su vyru visą vakarą:
Ruošiamės į baseiną. Rengiu AUgustę. Ji sako:
-Myliu tave.
-Aš ir tave myliu -atsakau.
-Ne, aš čia tėčiui sakiau.


Važiuojame visi iš baseino, kuris yra prie "Panoramos".
Pamatė Augustė "Panoramą" ir sako:
-Ten vaziuojam, mūsų palduotuvė.
-Ji labai didelė, neturim tiek laiko, kad į ją dabar važiuoti-aiškina tėtis dukrai.
-As tuliu laiko.


Augustė rūpinasi, kad visi pavalgytume svogūno. Tėtis pavalgė, Augustė užkando, tada atėjo mamos, kuri labai nenorėjo svogūno, eilė. Augustė:
-Mama, valgyk svogūną.
-Ne, dukryte, aš nenoriu.
-Mama, valgyk, nes sveika.
_Ne, dukryte, aš kukurūzą suvalgysiu.
-Ne, mama, pirma suvalgyk svogūną, tada galėsi kukurūzą valgyti.
Teko suvalgyti ir "užsidirbti" kukurūzą :)

Augustė mėgstamiausias filmukas, kaip ir kitų vaikų, "My neighbor Totoro", kurį žiūri japoniškai. Dainelė pradžioje yra tikrai labai smagi ir greitai panikė pradėjo ją niūniuoti, o ir žodžių padainuoja daugiau nei aš (aš tegaliu vieną pakartoti).
O šiandien iš ryto pasiėmė anglišką knygelę ir pradėjo "skaityti" mūsų mėgstamą "demsi demsi (humpty dumpty)". Įdomu, kaip vaikai greit supranta, kuri knygelė ne lietuviška :) ir patys skaito ale užsienietiškai :)

Kodėl mes dažnai taip bijome gintis tai, ką rašome, ties kuo dirbame ne vieną ir ne dvi dienas?... o juk tai turi būti šventė, kai tu stovi už tai kuo tu tiki!!! Turbūt čia ir slypi paslaptis, kad ne visada tikime tuo, ką darome... prisimenu, kai gyniausi pirmąjį savo bakalaurą...sunku buvo rašyti darbą,nes rašiau jį, nes reikėjo tai daryti, nežinojau, ko pati noriu...gintis man visai patiko, bet tai buvo formalumas. Nuo to laiko praėjo 5 metai ir štai aš stovėjau prieš komisiją ir auditoriją gindama savo antrąjį bakalaurą. Nedrebėjo keliai, nesijaudinau nei prieš tai, nei po to, suvokdama, kad didžiausias darbas jau padarytas. Ir svarbiausia man tai buvo tikrai vaininkuojanti akimirka, nes pasirinkau temą, kuria degiau ir degu. Pirmąkart gyvenime darbą rašiau su malonumu, bendravau su šeimomis su džiaugsmu, transkribavau visą informaciją tiesiog pasinerdama į ją, net pamiršdama, kad užsikaičiau kavos (ir ne vieną kartą...) :) jausdavau akimirkomis vyro keistą žvilgsnį, kai jis suprasdavo, kad jo negirdžiu, nes esu visa into "Child's Language Education in a Multilingual Family".
Juk aš kovojau už šią temą, nes pirma reakcija, kurią teko išgirsti buvo, kad "nesurasi šeimų, kur čia problema ir pan." Buvo liūdna, bet širdis nenustojo degti. Nes šeimų atsirado, jos su džiaugsmu sutiko dalyvauti interviu ir dalintis savo patirtimi. Jaučiau, kad esu laiminama šiame kelyje...
Ir stovint prieš auditoriją supratau, kaip gera stovėti ir kalbėti apie tai, kuo degi ir tiki. Komisija uždavė ne vieną klausimą, man atrodė, kad aš galėčiau valandą ar tris apie tai kalbėti...ir tik pasibaigus gynimui mane apspito kolegės su savo klausimais, savo pasidalinimais apie vaikus draugus, kurie taip pat augina vaikus daugiakalbėje aplinkoje ir nežino ką daryti. Tada suvokiau, kad kiekvienas iš klausančiųjų surado tai, kas jam įdomu ir aktualu šioje temoje, kad ji iš esmės artima kiekvienam, nes kiekviena paliečia per draugus, vaikus, pažįstamus...
Tad kaip svarbu ryžtis daryti tai, kuo tiki, ir išgyventi, kad tai svarbu ne tik tau, kad tai liečia kiekvieną ir gynimas tampa švente, ne formalumu.

Ačiū mano tėveliams, kurie be galo daug padėjo prižiūrėdami Augustę, kol rašiau darbą, ačiū mano vadovei, kad tikėjo šia tema ir išsakė gražiausius žodžius po gynimo, ačiū recenzentei, kuri pasidalino pastabomis tobulinant temą magistriniame darbe ir pasakė, kad darbą skaitė lyg romaną, ačiū vyrui, kuris neleidžia palūžti ir išklauso mano paverkšlenimus, ačiū draugams, kurie pasitiki ir palaiko ir be galo ačiū informantams be kurių šis darbas nebūtų išvydęs dienos šviesos!

O visiems, kas domisi daugiakalbyste, siūlau karts nuo karto apsilankyti daugiakalbystei skirtame tinklalapyje.

Nuo to, kai pirmą kartą paragavau "aptingusių bruknių" atkeliavo šis receptas ir į mūsų namus. Mes jį pakoregavome savaip, bet jau skanumaaaaaaaas tai ojojoi. Ir svarbiausia, paprastumas gaminant, kas mane visad žavi :)