Prasidėjo kasmetis vaikų sveikatos patikrinimo vajus, kurį kai kurie tėvai vadina laiko švaistymu. „Dėl pažymos vaiką reikia tampyti į polikliniką ir gaišti laiką“, – sako jie. Tai visiškai netikęs požiūris. Apie profilaktinių tyrimų esmę kalbamės su gydytoju Svajūnu Barakausku.
Svarbiausia nuo mažų dienų nuteikti vaiką pozityviai žvelgti į gydytojus ir mediciną. Gydytojas neturėtų būti auklėjimo arba bauginimo priemonė. Nuo pat pirmojo apsilankymo pas gydytoją, nors vaikutis dar kūdikis ir nieko nesupranta, reikia visus veiksmus atlikti pozityviai, vaikui pasakoti, kokia smagi šiandien diena – mes einame pas gydytoją.
Kai vaikas supranta daugiau, nuo kokių 3–4 metų, reikia jam pasakoti, koks svarbus šiandien atliekamas darbas, – einame tikrintis sveikatos, ir kuo svarbus tas patikrinimas. Toks požiūris turėtų vyrauti tiek šeimose, tiek darželiuose, tiek mokyklose. Pasitikrinti ir kuo daugiau žinoti apie savo sveikatą turėtų būti vaikui garbė. Vaikas turi žinoti, kad duodamas tyrimui kraujo jis atlieka labai didelį darbą ir padeda pats sau.
Užsienyje taip ir yra, o mūsų krašte vaikams kaskart sakoma: „Jei to nedarysi, nuvesiu pas daktarą ir tau įdurs!“ Gydytojai siejami su fiziniu veiksmu, kuris sukelia skausmą.
Lėtinės ligos neįsisiūbuoja iškart
– Sveikatos patikrinimai vaikams privalomi, bet tiek tėvai, tiek medikai dažnai į juos žvelgia atmestinai. Kodėl?
– Dar labai trūksta pilietinio mąstymo. Juk iš pagrindinių tyrimų galima nustatyti ligas pačioje jų pradžioje ir pradėti gydyti (o gal nereikės nei gydyti, tik pakoreguoti režimą, mitybą). Neatlikus tyrimų, tos ligos kada nors vis tiek pasireikš, bet tada reikės kur kas daugiau laiko ir lėšų – tiek asmeninių, tiek valstybės – jas išgydyti. Didžiausi kasmetinės sveikatos patikros entuziastai yra amerikiečiai. Galime iš jų šaipytis, esą pernelyg savimi rūpinasi, tačiau pažvelkime į skaičius – jų gyvenimo trukmė labai ilga, ir kaskart ilgėja. Ilgaamžių tautos – italai, japonai – paiso griežčiausių profilaktikos standartų.
– Pirmais gyvenimo metais kūdikius liepiama rodyti gydytojams kartą per mėnesį, o vyresnius – tik kartą per metus. Kaip susekti ligos pradžią?
– To, kad vyresnis sveikas vaikas gydytojams parodomas kartą per metus, – pakanka. Tai yra pasaulinė praktika, priimta ne šiaip sau. Lėtinės ligos neįsisiūbuoja taip greitai, dar gerokai iki ligos pradžios jau galima aptikti pakitimų kraujyje. Tačiau tyrimai – dar ne viskas, reikia išmokyti vaiką analizuoti savo kūno pokyčius ir apie tai papasakoti.
Pirmaisiais metais vaiką ypač akylai stebi tėvai, gydytojai ir seneliai. Paklauskite, tikrai atsakys, kiek sveria 3 mėnesių anūkas. Mama yra labai artima kūdikiui ir regi mažiausius pokyčius. Vėliau prasideda kiti kontaktai – kiemas, darželis, vaikai tolsta nuo tėvų, ir tai suprantama. Tėvai tiesiog nepastebi vaiko negalavimų. Na, pradėjo dažniau gulinėti, bet gal pavargo mokykloje, mažiau namie valgo, bet gal darželyje pavalgė.
O nuvedus pas gydytoją ir atlikus tyrimus paaiškėja, kad problema įsisenėjusi. Mūsų užimtumas labai tolina mus nuo vaikų, ir, deja, vaikams užkrauname atsakomybę patiems rūpintis savijauta. Taip, vaikas, kuriam kažką tikrai skauda, pasakys ir parodys kur, bet jei pojūčiai nėra labai aiškūs (silpna, negera, nėra jėgų, maudžia, sunkumas skrandyje t. t.), vaikas nepasakys. Vaikui turime aiškinti, koks yra jo organizmas, kaip jis veikia.
Vaikas turi išmokti pajusti pokyčius, tarkim, kaip jaučiasi pavalgęs, kaip tuštinasi. Klausimai, ar vaikas šiandien jau buvo tualete, kokie jo viduriai, ar neskauda tuštinantis, neturėtų baigtis vaikui pradėjus lankyti darželį.
To reikia klausinėti, kol vaikas tampa savarankiškas. Tas pats kalbant apie vaikų lytinį brendimą, mergaičių mėnesines. Pokalbiai apie kūną ir jo pokyčius turi būti natūraliausias dalykas šeimoje. Negalime sukurti šeimoje tokios taisyklės, kad vaiko sveikata yra jo paties problema.
Keičiasi tėvų mąstymas
– Kasmet atliekama šimtai tūkstančių profilaktinių tyrimų, kokios patologijos būna dažniausios?
– Cukrinis diabetas, anemija ir vitamino D trūkumas. Dabar visas pasaulis pripažįsta, kad vitamino D trūkumas stabdo daugybę organizmo procesų, net psichinius. Jaučiame pažangą – žmonės vis labiau stengiasi „gaudyti“ vitaminą D saulėtomis dienomis, žiemą vartoja papildų.
Suvokia, kad vaikas negali kaip pelė prieblandoje sėdėti kiaurus metus – užrašo į būrelius. Galima sakyti, kad vitaminas D suartina šeimas, jeigu jo norime natūraliai gauti, turime išeiti iš namų, judėti.
– Kasmet esame gąsdinami, esą vaikų sveikata dar pablogėjo, o sveikųjų likusi akivaizdi mažuma. Ką manote?
– Lietuviams būdinga bauginti ir gąsdinti vienam kitą (juokiasi). Kiekvienas vaikas unikalus ir nuostabus. Jeigu ir turi kokį netobulumą, svarbu jį laiku nustatyti.
Sutinku, prieš kelerius metus buvo tam tikras bendras vaikų sveikatos nuosmukis, tačiau atsiranda naujų technologijų, gerėja maistas, keičiasi tėvų mąstymas.
Būti sveikam, stipriam tapo siekiamybe. Tėvai stengiasi vaikus užimti ne tik virtualia realybe, bet ir ką nors daro drauge: važinėja dviračiais, iškylauja, žaidžia, o tai vaiko sveikatai yra svarbiausia.
Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“
